BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-07-08

iki naktis ateis ir užklojusi miegoti palydėsi

Prisimerkiau geltonų gėlyčių į senelės vazą, bet vakarop jos užsimerkė. Su jomis kambaryje daug jaukiau, nors tai tėra vos keli miniatiūriniai žiedeliai. Šiandien imu knygą ir kraustausi ant palangės pas atvirą langą, vėją, gaivumą. Tokie mano ir gamtos sąlyčiai man visada asocijuojasi su laisve, vienatve, bet kartu ir stiprybe, branda ir vis dėlto nerūpestingumu, nes tada nustoja rūpėti nagų lako ir spintos problemos, blogi pažymiai ir barniai su tėvais. O jei viduje siaučia vėtros, ateina neišpasakyta ramybė, drąsa. Man jau seniai trūko tokios progos, nors tam nereikalingi jubiliejai ir religinės šventės. Geriausiems dalykams visada trūksta laiko. Bet šiandien aš jau sėdėsiu ten, mojuosiu senoms sodo obelims, mirksėsiu pravažiuojančių mašinų žibintams, rasiu atsakymus ir pasakysiu žmonėms. Pasakysiu, kad nieko nereikia, kai turi tokius vakarus sau. Be žmonių, bet vis tiek su kompanija gera. Pamenu nakties prasmingą tylą, kuri atskleidžia tokius senas paslaptis. Jei žemėje ilgiau karaliautų naktis, o žmonės štai taip imtų draugauti su ja, atsirastų daug išmintingų žmonių, nes juk Maironiu būti nereikia, jog žinotum, kad naktis paslapčių atskleidimo ir vienišių metas, kada žmonės virsta kitais. Nepiktais, ramiais ir įsimylėjusiais. Gal tik patys to nežino.

1 pastebėjimai:

ReLi* rašė...

Aš irgi taip mėgstu. Tik retai pasitaiko proga, kad nakčiai viena savo kambaryje lieku, o kai šalia yra kažkas kitas, tai visai ne tas jausmas.