BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-07-17

iki drugeliais pavirsime

Mes dideli ar maži? Visada maniau, kad 18 metų žmonės jau tikrai būna rimti, subrendę, pasiruošę suaugusiųjų gyvenimui, sąskaitoms, skaičiavimams, kiek pinigų išleisti, ką daryti, ko nedaryti. Dabar aš nežinau ar net dvidešimtmečiai yra suaugę ir pasiruošę tam suaugusiųjų gyvenimui. Man atrodo, kad aš pati augdama išgyvenu tą patį. Nei vaikas, nei prototipinis rimtuolis. Neberūpi animaciniai filmukai, nebegali pabusti 7 ryto ir jaustis žvalus visą dieną, nebenori sekioti mamą, klausinėjant, kuo gali padėti. Tačiau dar nepasiekei tos ribos, kada jauti tik visišką rutiną, miegi, valgai, dirbi, valgai, miegi, dirbi. Nežinau, kas tai per terpė. Nei didelis, nei mažas, nei rimtas, nei vėjavaikis. Asmeniškai aš, net atrodau kaip vaikas, krykštauju ir darau visokias nesąmones, dievinu sūpuokles ir mėtinius saldainius, spalvas ir pasakas, bet nebežiūriu Skubio Do, nebežaidžiu su lėlėmis ir užsidėjusi per didelius aukštakulnius nebedainuoju Mango dainų. Pasinėriau į knygas, muziką, į dalykus, kurie niekada anksčiau nebūtų rūpėję. Bet esmė ne materijoje, o tame, kuo mes tapome. Bėda ta, kad aš nežinau. Nei nuoširdūs, nei atviri. Tiesiog, per daug apgalvojantys, nuobodūs, ieškantys užuominų kiaurymėse. Tai ne mes, ne tai, kas turėtume būti. Tai tik kažkas.

1 pastebėjimai:

ReLi* rašė...

Tai gyvenimas, Laura. Nemanau, kad kada nors bus kitaip. Perskaičiau nelabai seniai žiauriai gerą citatą - mes niekada nesuaugame. Mes tik išmokstame elgtis viešumoje. Nežinau, kiek tai galioja kitiems, bet mano 18 metų patirtis man sako, kad greičiausiai taip ir bus.