BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-06-18

visa tiesa paie ryklį

galiu bijoti, tačiau pasižadu visada tą baimę nugalėti. kalbu apie tuos didingus dalykus, kada turi pasirinkti - daryti ar nedaryti, eiti ar ne, pasitikėti ar ne. tai rizika, žaidimas, tai, ko reikia žmonėms. man reikia rizikuoti, žaisti ir laukti, kad gaučiau tai, ko noriu, kad patikėčiau kažkuo aukštesniu, kad sužinočiau kažką naujo, gal tai, ko dar niekas nežino.
bet kartais man atrodo, kad jau viską turiu, nes nieko nejaučiu. arba jaučiu tik žiūrėdama į kažką, kas liečia mane tik bendrine prasme - gamtos grožis, vaikų šypsenos - nieko asmeniško. tada aš imu svarstyti ar aš moku džiaugtis, šypsotis, ar tikrai moku gyventi, kaip kartais skelbiu savo labai optimistiškuose įrašuose. bet dabar, kai sėdžiu apniukusiame kambaryje, kamuojama šalčio ir vienišumo, nežinau ar tada neklysdavau.
suprantu, kad nemoku sakyti to sušikto žodžio iš m raidės, tų gražių žodelių, kurie dvokia banalumu. anksčiau dar sugebėdavau tai rašyti, bet dabar vienas žmogus mane tiesiog pasmaugė nesibaigiančios to pliūpsniais ir aš nebemoku būti malonia, sakau, kaip yra, o rūpestį apie tai, kaip pasijus kitas, palieku kažkam kitam.
ir anksčiau laikiau save egoiste, tačiau paslapčia sakiau, kad didesne virsti niekaip nebegalėsiu ir kad yra tokių, kurių net besistengdama nepranoksiu, nes man tiesiog skaudėtų taip elgiantis. dabar aš pralenkiau visas tas egoizmo padangės pažibas ir jaučiuosi keistai tik dėl to, kad nepajutau kaip tai nutiko, nežinau, kodėl taip nutiko. skrieja erdvėje kelios priežastys, bet jos tokios universalios, kad, jei įdėčiau į savo gyvenimo dėlionę, jos paaiškintų visą istoriją ir poelgius nuo pat mano gimimo. beveik norėjau sakyti, kad aš dėl tų priežasčių susidarymo visai nekalta, bet būčiau suklydusi. dar ir kaip kalta. gal tik ne kaltesnė už kitus.

0 pastebėjimai: