BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-06-24

o man spjauti

Zapyškio pagrindinės mokyklos mokinių įspūdžiai iš turistinės-sportinės stovyklos

Zapyškio pagrindinės mokyklos mokiniai kartu su keliais Zapyškio miestelio bendruomenės centro nariais jau 10 kartą vyko į turistinę-sportinę stovyklą, organizuotą kartu su VšĮ „Corona laurea“. Stovykla „Aktyvus poilsis Pagonijos pramogų parke“ vyko nuo 2011-06-06 iki 2011-06-08 dienos Jadagonyse. Nors visas tris dienas stovyklautojus alino karštis, vos pradėjus važiuoti namo pasipylė klausimai: ar kitais metais ir vėl bus galima važiuoti?
Jau tradicija tapusi stovykla pirmą kartą buvo surengta dar 2007 metų rudenį. Kaip sako viena iš organizatorių, Zapyškio pagrindinės mokyklos mokytoja, Vilija Tarnavičiūtė, po pirmosios stovyklos, trukusios dvi dienas, pasisekimo tiesiog nebebuvo galima neorganizuoti nieko panašaus dar kartą. Stovykla buvo surengta kitų metų vasarą ir vėl susilaukusi gerų atsiliepimų imta organizuoti kasmet.
Šįmet, kitaip nei ankstesnėse stovyklose, nebuvo dvi dienas trunkančios baidarių kelionės, tačiau buvo surengti du orientaciniai žygiai (dieninis ir naktinis), rungtynės plaustais, linksmosios estafetės su padangomis, senomis statinėmis, bulvių maišais per smėlį, vandenį ir rastą.
Tradiciškai buvo kopiama į 13 metrų Pagonijos uolą, galinėjamasi su Pagonijos voratinkliu. Kad vasaros karštį ištverti būtų lengviau, buvo nuolat maudomasi Pagonijos tvenkinyje. Be to, filosofinį vakarą padėjo surengti Raimundas Abromavičius. Kelionė, kaip ir kasmet, buvo pradėta ir užbaigta dviračiais.
Uždavėme kelis klausimus vienai iš organizatorių - Vilijai Tarnavičiūtei bei keliems stovyklautojams.

- Vilija, kada ir kaip pirmą kartą kilo idėja tokiam projektui?

- Regis, 2006 metų rudenį įvyko Pagonijos parko atidarymas. Vadovas Skirmantas Paukštys, matyt, žiūrėjo, kas įdomaus yra Zapyškyje, bandė reklamuoti ką tik įkurtą pramogų parką. Aš nežinojau kas tai per dalykas, buvau mačiusi keletą nuotraukų, bet apskritai nieko apie tai nežinojau, tačiau supratau, kad tai yra įdomu.
Paklausiau jo, ar galima padaryti ką nors su vaikais, jis atsakė, kad galime pabandyti. Tada parašiau projektėlį gal dviems dienoms. Tada tai man atrodė labai daug, vėliau ėmė nebepakakti net 5 dienų. Pasirodo, kad vaikai yra aktyvesni nei aš maniau.

- Kiek kartų buvo surengta stovykla?

- Dešimt, regis. Tik dažnai būdavo kitokie pavadinimai dėl skirtingų projektų.

- Kas skatina kiekvienais metais organizuoti stovyklą?

- Vaikų entuziazmas, jų degančios akys, klausimai, kada vėl bus galima važiuoti. Kadangi šiais metais nebuvo gautas projektinis finansavimas, galvojau, kad vaikai negalės daugiau susimokėti, todėl neišeis sudaryti grupės, tačiau net žinodami, kad reikės mokėtis patiems, jie manęs klausinėjo, ar bus stovykla ir sakė, jog grupė susidarys – stovykla buvo.
Žinoma, dar ir mokytojai savanoriškai padėdami prižiūrėti vaikus labai padeda ir džiugina mane.

- Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate?

- Sunkiausia apskaičiuoti maitinimą: kad netrūktų, kad nebūtų per daug, kad vaikams patiktų. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad saldžios košės vaikams patinka, todėl jas gaminame dažniau. Kai karšta vaikai valgo mažiau, kai šalta – daugiau. Kartais būna ir kad užsiregistravę vaikai neatvyksta, tai irgi sukelia bėdų, nes vietoj jų būtų galėję važiuoti kiti.

- O kaip finansiniai reikalai?

- Kai rašydavau projektą, viskas būdavo mokama iš projektinių pinigų. Kartais ieškodavau rėmėjų. Pavyzdžiui, baidares išpirkęs buvo ir Gediminas Mačiulaitis. Šįmet didžiąją dalį pinigų mokėjo vaikai, nes nebuvo projekto, tik idėja ir didelis noras. Kartą Skirmantas ir dovanojęs buvo kelionę, kai padėjome tvarkyti Altonės piliakalnį.

- Iš kur semiatės jėgų? Niekas niekada nemato jūsų nei valgančios, nei miegančios.

- Na, miegoti einu vėlai, kai visi užmiega. Išgirdusi mažiausią triukšmą einu tikrinti. O valgyti nesinorėdavo, nes labai karšta buvo. Visada jaučiau didelę atsakomybę, todėl nei valgyti, nei miegoti nebūčiau labai ramiai galėjusi.

- Kas vyksta rudeninėse stovyklose?

Jos būna trumpesnės, vėsesnės. Dažniausiai miegame ne palapinėse, o jau uždarose patalpose.

- Kokie yra ateities planai?

- O, planų yra daug. Kai kurie įgyvendinami, kai kurie atiduoti vertinti, kai kurie dar apmąstomi. Jei sveikata leis ir vaikai spaus ir vėl stovyklą rudenį organizuosime.

- Koks aplinkinių požiūris į stovyklą?

- Visiems labai patinka. Neseniai ir Neveronių mokykla rengė tokią stovyklą. Ten dirba mano draugai, jie per aitvarų šventę sužinojo apie projektą iš manęs ir susiorganizavo stovyklą patys. Dažnai mums padeda ir aktyvūs vaikų tėvai, mokytojai, kurie ir patys išdrįsta tai į Pagonijos uolą kopti, tai voratinklį pereiti.

Ilgametė dalyvė Giedrė Andziulytė sako, kad nė nepamena, kiek kartų vyko į stovyklą. Kaskart ją būdavo galima pastebėti padedant ruošti maistą ir aktyviai dalyvaujant siūlomoje veikloje. Jei anksčiau merginai prireikdavo savaitės poilsiui, tai dabar, tikriausiai, pakanka valandos, mat ji tapo instruktore ir šiais metais jau padėjo jaunesniems dalyviams kopti į Pagonijos uolą ir keliauti voratinkliu.

- Giedre, užaugai kartu su šia stovykla. Ką ji tau davė? Per tiek metų tapai instruktore?

- Kiekvieną kartą būdama čia puikiai praleisdavau laiką. Viskas čia būdavo nepakartojama – pradedant orientaciniais, baigiant kopimu į Pagonijos uolą ir voratinklį.
Aišku, nervindavo, kai būdavo blogas oras, sulydavo, o dar ir punktų nerasdavome. Na, o instruktorėmis tapome atsibodusios Skirmantui. Tiek kartų čia važiavome kartu su Milda, kad jis sugalvojo, jog reikia mus padaryti instruktorėmis.

Ilgametė stovyklautoja Žydrūnė Gudaitė, net 8 kartus vykusi į turistinę - sportinę stovyklą, sako, kad sunkiausia nugalėti baimę, tačiau puikūs vadovai ne tik išmoko naujų dalykų, bet ir padeda įveikti sunkumus.

- Ko išmokai stovyklaudama?

- Išmokau gaminti maistą, naudotis žemėlapiais, nepasiklysti miške, kopti į uolą, nebebijau aukščio ir kitaip bendrauju su žmonėmis.

- Kas šiose stovyklose smagiausia? Ką padaryti būna sunkiausia?

- Orientaciniai žygiai naktį miškuose, kopimas į uolą ir karstymasis po voratinklį. Dar labai gerai pamenu, kai per orientacinį naktį persiverčiau per ėdžias. Sunkiausia nugalėti savo baimę. Kai tai padarai, viskas einasi puikiai.

- Kaip sutari su vadovais? Ar jie nėra per daug griežti?

- Vadovai puikūs. Ypač Skirmantas (Skirmantas Paukštys – VšĮ „Corona laurea“ direktorius - aut. pas.), nes jis labai draugiškas ir savo energija lengvai mus paveikia, be to, jis visada pamoko, kaip padaryti vieną ar kitą dalyką.

Karolis Džerva – vienas aktyviausių stovyklos narių, stovykloje dalyvavęs bent 7 kartus. Anot jo, smagiausi yra naktiniai orientaciniai, nes tuomet labai smagu klaidžioti tamsoje.

- Karoli, ko išmokai stovyklaudamas?

- Išmokau kurti laužą, kapoti malkas, statyti palapinę, naudotis žemėlapiais, būti savarankišku. Nebėra kliūčių, kurių nepereičiau. Iš pradžių viską atlikti padėjo Skirmantas, mokytoja Vilija, bet taip buvo gal pirmą kartą.

0 pastebėjimai: