BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-06-24

again

31-osios Hanza dienos: buvo, yra ir bus
Po 31-ųjų tarptautinių Hanza dienų Kaune prabėgo jau 3 dienos. Kompiuterio darbalaukyje plaukioja nesutvarkyti nuotraukų ir video aplankai, o mintyse tik keli fragmentai iš renginio. Nebuvau įprasta ir pasyvi šventės stebėtoja. 4 dienas su akreditacine kortele ant kaklo buvau virtusi savanore.
Su lengvu skausmu prisimenu rytus, kada reikėdavo anksčiausiai keltis į susirinkimus, kurių paprastai nė nebūdavo, kada lįsdavau į savo Bambeklio kostiumą, kuriame be gailesčio kepiau jau vasariškame karštyje. Prisimenu nuovargį ir prarastą balsą, vaikus, su kuriais siautėme Raganų labirinte, galų gale, Vokietijos miesto Greifswald delegaciją, kurio mažąją gide buvau tapusi. O kur dar „Žalgiris“, laimėjęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalą, ir lietingą naktį leidęs su sirgaliais.
Viskas prasidėjo nuo to, kad netikėtai patekau į savanorių gretas, mat anksčiau buvau pražiopsojusi registraciją. Užsirašiau prie raganų ir delegacijų ir ketvirtadienį, vidurdienį, jau susipažinau su grupe vokiečių. Vakare žygiavome parade, o naktį šventėme krepšininkų pergalę. Net dangus verkė iš džiaugsmo! Spaudžiau ranką Arvydui Saboniui, pamatavau Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjo Bobano Marjanovičiaus delną, kuriame tilpo ir mano, ir draugės plaštakos ir dar liko vietos. Galiausiai, išlydėję krepšininkus, traukėme per miestą, mušdami delnais su visais krepšinio gerbėjais, besidžiaugiančiais pergale.
Penktadienio rytą mane pažadino žadintuvas ir kosulys. Prasižiojus nebebuvo balso, tačiau vietoj jo dovanų gavau slogą. Tačiau nepaisant to, žinojau, kad laukia nauji nuotykiai, tad energingai patraukiau į savanorių būstinę – Kauno ryšių istorijos muziejų. Čia baltą savanorės palaidinę pakeičiau mėlynu raganos kostiumu ir su kolegėmis raganaitėmis užėmėme Raganų labirintą. Čia buvo visko! Pradedant netikinčių ir niekaip neišsigąstančių vaikų gaudynėmis, baigiant pačių sprukimu nuo vaikų, norinčių nurauti mums galvas. Ko gi nesutikome tame labirinte? Buvo tokių, kurie skelbėsi patys esantys raganiai, tokių, kurie ne tik kad nebėgo nuo mūsų, raganų, bet dargi ir vaikėsi mus, buvo ir išsigandusių, ir verkiančių, ir visiškų pasiutėlių! Tačiau įveikėme viską ir leidome penktadieniui atnešti nuotaikingą šeštadienį.
Naujas rytas per daug nesiskyrė nuo ankstesnio: sloga, užkimimas, nuovargis ir iš kažkur atplaukianti energija. Vėl Raganų labirintas, šmėžuojančios delegacijos. Neįmanoma suskaičiuoti kelių vaikų nuotraukų albumuose puikuosiuosi su baisia Bambeklio kauke. Tiesa, viską kiek niokojo lietus, kurio metu slėpėmės muziejuje, gurkšnodami šaltus gėrimus.
Sekmadienis ir pabaiga atrodė žavingi ir viliojantys. Paskutiniai akordai Raganų labirinte, atsisveikinimai su delegacijomis, suvenyrai iš Hanzos pirklių sąjungos miestų, uždarymo renginys. Bet svarbiausia – miegas, kurio buvo pradėjusios melsti visos kūno ląstelės.
Šiandien aš jau išsimiegojusi, pailsėjusi, išsižadėjusi pasiutusių vaikų fobijos ir nusiteikusi toliau savanoriauti. Skaičiuoju, kiek naujų dalykų patyriau ir sužinojau vos per 4 dienas, bet pasiutusiai greitai pametu skaičių ir metų šį užsiėmimą. Turbūt užtenka dėl to džiaugtis. Techniniai dalykai nėra svarbūs, o visi įspūdžiai saugiai įrašyti į atmintį.
Nesvarbu, kad teoriškai renginys pasibaigė prieš keletą dienų. Jų atgarsiais gyvenu ir šiandien ir esu visiškai tikra, kad to nebepamiršiu niekada.

0 pastebėjimai: