BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-05-09

prašome mes daug, bet svarstyklės vadinamos lūkesčiais, sako - nedaug

mums visada atrodo, kad norime nedaug: truputį supratingumo, artumo, švelnaus, nebylaus apkabinimo ir šypsenos. bet, jei čia nedaug, tai kokie yra didieji žmonių lūkesčiai? per daug yra prašyti krepšio pinigų, namų darbų nusirašymui? tai kainuoja daugiau nei artumas ir meilė?
gyvename ne tam, kad užsidirbtume daug šlamančių, kad pasiektume karjeros aukštumas. manau, kad gyvename būtent tam, kad su visais skausmais, vargais, pakilimais ir laimėmis ieškotume, atrastume, prarastume, išmoktume kažką suprasti.
kartais būna, jog manomės, kad daug aukojomės, kad ilgai laukėme to stebuklo, to savo prisilietimo. bet kiek mums? dvylika? penkiolika? septyniolika? to gali laukti visą gyvenimą. kartais nuo ilgo laukimo ir skonis pasidaro saldesnis. tad ar verta visą laiką skųstis, niurnėti, kad "va, aš tai buvau laba labai fainas viskam, o man tai niekas tokiu nebuvo ir dėl to aš verksiu". taip, būna dienų "lyg tyčia", kada visi mielai kam nors išspardytų užpakalius ir, regis, tokiomis dienomis visi mieliau dalinasi su kitais, negailėdami žvarbių žvilgsnių ir piktų žodžių.
gal tikrai su vienatve negalima susigyventi? ar paprasčiausiai atrasti medžiagą, kuri užpildytų tuščias vietas. gal čia tik savęs nepažinimas. norėti ir kalbėti irgi reikia atsargiai, nes viskas tikrai gali kada nors išsipildyti, o tada bus gaila, kad kažkada buvo norėta to ir to.
galiausiai, jei jau sverti, tai bent atsargiai, be egoistinių paskatų, tik meilės sau, savų interesų.

0 pastebėjimai: