BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-05-07

atvira diafragma

1 DALIS
Koncertas. Klykia susirinkusios paauglės, užsidega prožektoriai, nukreipti į sceną, kurioje išdidžiai pasirodome mes. Triuškmas dar labiau padidėja. Mano mažytis pasaulis vėl sublizga spalvom, kūnas pats ima judėti, o smegenims nebereikia galvoti, ką daryti. Visi judesiai, garsai – viskas pažįstama iki numirimo. Kraujagyslės prisipildo adrenalino, jaučiu, kaip jos pučias ir akimirką pasidaro baisu, kad jos greit sprogs. Bet visa tai – niekis. Viskas yra niekis, lyginant su jausmais, kai užlipi į sceną, ir į tave įsminga tūkstančiai susižavėjusių akių, skanduoja tavo vardą, siunčia oro bučinius. Jaučiuosi kaip karalius šachmatų lentoj, galintis stumdyti visų tų mažų figurėlių vietas, pertvarkyti gyvenimus, sukioti ant piršto, manipuliuoti lyg marionetėmis. Neapsakomai gera žinoti, jog visi čia susirinkę gyvi padarai trokšte trokšta tavęs, kad jie paaukotų savo gyvybes dėl penkių minučių su tavimi. Po tokių minčių visada nusišypsau karščiau ir atsiduriu kitam pasauly, kur esu dievas, kur nėra smerkiančių akių, kur mano mirktelėjimas gali sugriauti pasaulį, kur mano noras pats svarbiausias dalykas visatoje. Visi tie dailūs veideliai, susmeigti į mane, laukiantys ir slapta naktimis tikintys, jog kada nors bus pastebėti, jog kada nors jiems bus paskirti dainų tekstai, vardas Jane – angelėliai, kuriems nelemta išskleisti sparnų, nes man pačiam reikia vietos plėstis. Negi jiems negali pakakti ir to, kad jie gali matyti mane?
Po nusilenkimo išdidžiai išplasnoju iš scenos. Karšti šūksniai ir maldavimai pasirodyti dar kartą manęs nejaudina. Tiesa, šios muzikos galėčiau klausytis visą gyvenimą, bet dabar turiu parodyti ir savo savigarbą. Aš nepermaldaujamas. Norintys pamatyti mane dar kartą privalo susimokėti. O aš brangus. Drįsčiau teigti, kad netgi neįkainojamas. Žinoma, kai kam šįvakr pasiseks, ir jei ji bus tokia protinga, praleis su manimi daugiau nei penkias minutes.
-Kur eini? Negi nedalinsim autografų? – kažkas šūktelėjo mano nugarai.
Nusižiovavau ir nė nemirktelėjęs atsakiau, jog šiandien aš nepasirodysiu antrą kartą viešai, bet būtų malonu jei kas nors man atvestų ilgaplaukę blondinę, besitaškiusę šalimais scenos su gilia iškirpte palaidinėje.
Nuėjau į grimo kambarėlį ir klestelėjau į sulankstomą kėdę. Juodais nagais subarbenau į kosmetika nukrautą stalelį – nekenčiau laukti, o dabar būtent tai ir reikėjo daryti. Negi jie nežino, jog manęs versti laukti negalima? Šviesos mano viduje užgeso, dingo blizgesys ir aš vėl tapau nematomu. Neguodė net ta mintis, jog jos visos vis dar nori manęs, kad jų kūnai trokšta prisliesti prie manojo. Man reikia girdėti jų isteriškus prašymus pasilikti dar trumpam, išgirsti, kaip jos nori manęs. Man to reikia labiau nei deguonies, nei maisto ar vandens. Beveik taip pat, kaip Dior kvepalų ir naujų batų, kuriuos mačiau Berlyno madų savaitėj. Šių kelių dalykų man reikia labiau nei sielos, nes iš jos nepasipelnysiu, nes ji man niekada nepasako, jog atrodau nuostabiai, jog esu puikus. Net mano myspace yra brangesnė nei ta maža, juoda, mieganti ir visų pervertinta sieliūkštė.
Pabandžiau įsivaizduoti būsimą viešnią. Ilgi peroksidiniai plaukai, galbūt, kvepiantys apelsinais, ilgas ir ištemptas it styga kaklas, putlios lūpos, pasaldintos šokoladiniu blizgiu, mėlynos akys, švelni oda, didelė krūtinė, patrauklios kojos. Menkutis atlygis už tai, kad esu jiems, kad dalinuosi savo tobulumu su jų ydingais kūnais, velniškom mintimis. Aš esu tobulas ir tiesiog gimęs tam, kad būčiau garbinamas.
Aš esu visata. Liudvikas XIV klydo, sakydamas, jog jis yra karalius saulė. Tai aš esu karalius, aš esu saulė, lietus, mada, deguonis, vanduo, maistas, miegas, atokvėpis, aš esu tai, ko visiems reikia.
-Hi, - šypsodamasis veidrodžiau pažvelgiau į ką tik į kambarėlį įstumtai merginai.
Gašliai nukreipiau žvilgsnį į nedidelę lovelę, stovinčią pasienyje. Ne, šįvakr jos neprireiks – konstatau mintyse ir greit žvilgsniu ištyrinėjau kiekvieną grindų kvadratinį centimetrą.
-Kuo tu vardu?

0 pastebėjimai: