BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-04-12

mokausi. kartu

gal tik kito žmogaus draugiškas, laimės kupinas juokas gali būti gražesnis už naktinio lietaus bilsmą į žemę. vakar, šmirinėdama po tamsius, nurimusius namus, galvojau, kaip jie nepasiklysta, kaip randa, kur nukristi, kad neliktų vieniši, kad neužsigautų. nors net ir ne didingi protai pasišaipytų, sakydami, kad lietaus lašų yra tiek daug, kad jiems neįmanoma tapti vienišais ir užsigauti. dar jie palaikytų tai absurdu. gal jie būtų teisūs. o aš? jei pasakyčiau, kad tai jie absurdiški. kaip aš?
seniai jau rimtai stebėjau žmones, o kai neseniai pabandžiau, vėl prisiminiau, kiek tuštybės gali būti vienuose akyse, apelsinų spalvos veide, kiek charizmos gali suteikti pusė kvepalų buteliuko, susigėrusio į masiškai nešiojamus drabužius. bet svarbiausia, kad po visais tais sluoksniais pas daugelį dar tyko toks mažas žvėreliukas, kurį kažkada, matyt, kažkas nuskriaudė.
jei jau negaliu pakeisti to, kas man nepatinka dabar, tai labai smarkiai pasižadu, kad neleisiu sau prisidėti prie viso to, kas dabar yra sugadinta ir vis dar gadinama.
gal dabar atrodo, kad čia stereotipai, bet ne. lioviausi juos kūrusi, kai į mano gyvenimą pradėjo veržtis nauji žmonės. tada pradėjau iš tiesų mokytis. dar daug turiu išmokti, sunkiai padirbėti, bet viskas įmanoma. niekas negimė mokytas.
smagu.

0 pastebėjimai: