BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-04-03

et, ta buitis. ir su ja linksmai

juokinga, bet įrašą ketinau parašyti jau balandžio pirmąją. ir ne melą, o tiesą, nes melą buvau sugalvojusi jau po dvyliktos, tai nė nebūtų skaitęsi, bet šiaip ne apie savo demoniškus tingulius ir nespėjimus noriu kalbėti, bet, priešingai, apie tai, kaip šiandien puikiai man sekasi tvarkytis. nepaisant to, kad visa tai skamba buitiškai ir nėra jau taip gerai atsikelti tik vienuoliktą ryto, kai savaitgalis, ir žvilgtelėjus per langą matosi, kad debesys sklaidosi, užleisdami vietą linksmuolei saulei. bet šiandien jaučiu kažkokį malonumą ir norą pasimokyti, padaryti namų darbus, vis dažniau linkstu ir į nepriverstinį norą pasimokyti anglų. na, iki to, kad ir pasimokyčiau dar nepriėjau, bet, regis, jau visai ne be daug trūksta. maža to, net jaučiu, kad išmoksiu tą velnio kalbą. be viso to, dar užbaigiau "altorių šešėly", knygą, kurią galiu peikti tik už tai, kad skaičiau negalėdama atsikratyti minties, jog štai, turiu dešimtis knygų, kurias skaityčiau, jei mokykloje nebūčiau verčiama iki tam tikros dienos perskaityti putino šedevro. galiausiai, šiandieną vainikuoja ir tai, kad gerokai padirbėjau tvarkydamasi kambarį. nors ir nesimato ryškių pakitimų (nebent pažvelgtumėte į iššluotas grindis!), bet vis tiek. dar reikėtų nusivalyti dulkes, bet čia jau turiu pasiaiškinti, kodėl tai nukelsiu vėlesniam laikui. manot, kad priežastis bus nesvarbi? perskaičiau iki galo viską, ką radau čia ir čia ir dabar laukiu su nekantrumu daugiau. ir ne tik. šiandien, kaip ir vakar, man norisi pulti ir parašyti dar kažką prie to vienišo lapo, kuriame jau apsigyveno keletas veikėjų, susikūrė naujas pasaulis. nauja istorija.
galų gale, viską vainikuoja tai, kad aš labai džiaugiuosi galėjusi paskaityti tuos du blogus, nes iš juose radau ne tik lyg ir energijos toliau rašyti pačiai ir nepamiršti, ką esu pradėjusi, bet dar ir naujutėlį pažinimą žmonių, su kuriuos profilaktiškai matau jau pusmetį. ir tai dar smarkiau keičia mano požiūrį į tai, kame aš esu dabar, ką matau ir kuo turiu gyventi kasdien. taip linksmiau. tikit, kad žmonės keičiasi? kartais aš beveik patikiu, kad mano liūdesio prigimtis gali pasikeisti į kažką spalvotesnį, į kažką linksmesnį. žmonės man padeda, kartais pakenkia, bet niekas labiau negali pakenkti, kaip tavo pačio mintys, jei tik jos yra piktybiškos tavo pačio atžvilgiu, nesvarbu, nukreipiant į save ar į kažką kitą. taip jau yra.

0 pastebėjimai: