BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-03-27

nežinau, ką čia dariau


-Kas telpa vienoje ašaroje?
-Pasaulis, - sako jis ir šypteli ramybe.
Pasigirsta Duran Duran „Ordinary world“ ir jis ima linguoti galva į taktą.  Vėl ramiai. Užmerkęs savo žaliausias pasaulyje akis.
Nutilus dainai, nurimsta ir jis. Atrodo, kad patalpa ištuštėja, nors iš tikrųjų prie stalelių  vis dar sėdi žmonės, nepakeldami akių į savo porininkus. Jie naršo žvilgsniu po lėkštes ir garuojančius puodelius, tarsi ieškodami, arba labiau tikėdamiesi, kad ras ten visus atsakymus, kad jiems nieko nereikės rinktis, kad kas nors ateis ir įteiks žalią kortelę – „Už Jus viskas jau padaryta. Gero gyvenimo“.
-Kur norėtum būti dabar?
-Tik čia.
Taip ir norisi vėl paklausti, kodėl čia? Kodėl ne kur kitur? Kodėl ne ten, kur karšta, kur gražios merginos, kur nelyja, kur nemeluoja... Kodėl? Bet aš jau žinau, ką jis man atsakytų. Sakytų, jog jis pats renkasi, kur jam būti gerai. Arba paklaustų, kodėl tiek daug neiginių be atsakymo, ką gi jis tada rastų. Gal primintų man, jog visada ieškau geriau, nesuprasdama, kad ir čia gerai. Taip gerai, kaip niekur kitur nėra, nes čia esu aš, čia yra jis, čia yra tie žmonės, taip labai panašūs į pasimetusias aveles, čia yra kavos ir arbatos kvapai, blyškios lempų šviesos, Duran Duran ir langas, aptaškytas smulkiais lietaus lašeliais.
Banalu galvoti, jog jis trokštų atsidurti ten, kur tik gražios merginos. Tarkim, Havajuose. Ne. Ten norėtų atsidurti bet kuris kitas žmogus, tik ne jis, nes jis kitoks. Koks? Stebuklingas. Ir dar mano.
Aš žinu, kodėl jis balsiai kalba tiek nedaug. Jo akys niekada nenutyla. Man taip nejauku, kai jis žiūri į mane, nes aš nemoku priversti savo akių kalbėti, todėl nuolat pliauškiu, klausinėju jo, kodėl jis čia, o ne kur kitur, kodėl jam patinka gervės, ką jis mato mėnulienoje. Jis taip kantriai man atsakinėja. Kartais tardamas žodžius, kartais savo akimis.
Norėčiau jo paklausti, kodėl jis su manimi. Negi mato, kaip man jo reikia? Išblizginto šaukštelio atspindyje matau, kaip smarkiai nuraudau po šios minties. Jis šypteli, tarsi žinodamas, apie ką pagalvojau. Paliečia mano pirštus ir suraukia akis. Aiškiai matau prie jo akių subėgančias mažas raukšleles, antakius, primenančius jauno mėnulio formą.
-Lediniai pirštai.
Savo delnus jis uždeda ant manųjų  ir laiko tol, kol pradedu jausti, kad jie šyla.
Tada pabundu ir suprantu, kad tai tik dar vienas prisiminimas.
Aš taip dažnai jį sapnuoju, kad man darosi baisu. Bijau kam nors papasakoti apie šiuos sapnus, nes gali palaikyti mane beprote. Juk ir jį dabar kai kurie taip vadina. Tada aš pravirkstu arba kimbu į atlapus ir šaukiu, kad jis nebuvo beprotis. Jis nebuvo beprotis. Ne. Ir jis buvo stipresnis už mane, už mus visus, bet aš nežinau, kodėl taip nutiko. Negaliu atsakyti nei sau, nei kitiems. Tik žinau, kad beprotis jis tikrai nebuvo.
Bandau miegoti toliau, apsimesti, kad miegas mane išlaisvina iš kasdienybės pinklių. Bet, kaip ką tik minėjau, tai tik saviapgaulė. Kankinuosi sapnuodama jį. Kartais akimirkas iš mūsų praėjusio gyvenimo, kartais tai, kas galėjo nutikti. Protas dar negali patikėti, kad jis nebebus su manimi, o širdis – ji mirė kartu su juo. Anksčiau jis sakydavo, kad mus gali išgelbėti meile plakanti širdis. Dabar jis išeidamas išsinešė ir mano širdį. Niekas nebegali išgelbėti mano pasaulio. Aš kaip sužeistas paukštis, kaip žmogus, be kojos, rankos ar akies. Be dalies savęs. Su puse širdies.
Kas aš?
Kas, jei ne žmogus?
Žmonių su puse širdies nėra. Tiesiog negali būti.
Nėra ir princų, ir princesių, ir užburtų pilių. Nėra bučinių, kurie prikeltų mirusiuosius. Nėra pasaulio, kuriam reikėtų bedievių, bejausmių, žmonių su suplėšytomis širdimis. Nėra vietos, kur galėčiau būti rami.
Kartis stoviu prieš veidrodį ir laikau pridėjusi ranką prie širdies, akimis nardau po nuogą odos lopą, bandydama prasiskverbti į savo vidų, kad įsitikinčiau, jog širdis savo vietoje. Tačiau kartais net pridėjusi ranką prie jos aš nejaučiu plakimo, jokio ritmo. Tarsi būčiau palikta ne vieno, o  dviejų. Ir jo, ir savo širdies.
Užmiegu uždraudusi ašaromis vėl nulaižyti baltus skruostus, pasižadėjus, nieko nebesapnuoti, pamiršti šiuos metus, praėjusį gyvenimą. Pasižadu pradėti viską iš naujo. Žadu ir žadu tai kasnakt, kol miegas sužeidžia mintis tiek, jog jos nebegali sujungti raidžių į žodžius. Užmiegu tam, kad sulaukčiau dar vieno ryto, dar vieno vakaro. Tam, kad žiūrėdama į dangų matyčiau tik tai, ką kažkada jau mačiau, arba net akylai stebėdama, nieko neišvysčiau. Užmiegu tam, kad liktų viltis, jog rytoj nepabusiu.
Tavęs nėra, manęs nėra.

0 pastebėjimai: