BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-03-20

nei dienoj, nei nakty

to senuko lazdutė, kurį mačiau mieste einantį su milžinišku geležiniu kibiru malkų, sakė auč auč. vargšė, kentėjo, kaip gal pats senukas, kurį gal kamavo ne tik koks nors bjaurus ir landus artritas, bet ir vienatvė. gal truputį sumaišius sąvokas galima būtų pateikti ir rimtų įrodymų? juk joks senukas nevargs eidamas malkų, kai turi mylinčius vaikus, kurie pasirūpintų juo. žinoma, aplinkybės gal prikrėsti visokių pokštų. nieko ir nekaltinu. neabejoju. ir kalbu tai gal tik todėl, kad pasijuntu vieniša, bet taip pasijunta kartais kiekvienas, taigi, man lyg ir turėtų būti ramiau.
tik šiaip, keista. sėdėjau penktadienį ant suoliuko skalaujama šalto vėjo. rankos buvo sulankstytos taip, kad neleistų plaikstytis sijonui taip, kaip jam patinka. žvilgsnis prilipdavo prie kažkokio vieno objekto ir stebeilydavosi, kol pavargdavo. arba kol pamatydavo tai, ką pačios norėjo: šlaite virstantys medžiai, slystančiomis kojomis ir daugybe rankų, bandančių pasiekti dangų, už kurio galėtų laikytis; baltos juostos, dalijančios kelią pusiau, tokios, kokios dalina sportines mašinas, kurios nerūpestinguose veiksmo filmuose važiuoja ilgiausiais pasaulyje greitkeliais ir joms niekas nerūpi.
skamba mykolaičio matrica. pati geriausia matrica, nesiginčysit?

0 pastebėjimai: