BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-03-29

mes čia ir dabar

išėjau šiandien pasivaikščioti po ilgo laiko tingėjimo ir skausmingos vegetacijos dulkėtame laiko ir skubėjimo urve. taip liūdna pasidarė vien dėl to, kad negaliu visų tų akimirkų įsirašyti taip, kad niekada neišmėtyčiau jų iš savo prisiminimų.
visgi, įdomiai gula tie prisiminimų klodai. vienus pakeičia kiti ir kartais nebūna svarbu ar jie tau pačiai buvo labai prasmingi, ar ne.
kartais viskas atrodo taip ryšku. sugeri kiekvieną užfiksuotą akimirką, tačiau jau po kelių sekundžių pusę iš jų nebelieka. tarsi vykstant atrankai: kuri ryškesnė, ta ir pasiliko. tačiau kas gi pasiliks iš to šiandieninio pasivaikščiojimo miške? nepasiekiau tokios laisvės ekstazės, kokią jaučiau prieš keletą metų vasarą. apskritai, gal tik šiek tiek pamąsčiau, įvertinau kaip brangu tai, ką turiu. padariau keletą nuotraukų, tikėdamasi, kad jos įrašys šiandieną į kokią nors neištrinamą, tikrą ir niekaip nesunaikinamą būtį, kad bus įrodymu, prisiminimu, kad bus kažkuo, kas pažvelgus į jas vėl po kažkiek laiko man sukels nostalgiją, kokį nors melancholišką arba labai gerą jausmą, kas primins, kad tokią ir tokią metų dieną, tokiu ir tokiu laiku, tokiu ir tokiu oru, tokioje ir tokioje vietoje buvau, veikiau, gyvenau, mylėjau, nekenčiau, pykau, kenčiau ir jaučiau.
apskritai mes linkę pamiršti. viską. ne tik, kas čia ir dabar. noriu prisiminti. viską. žmonių veidus, gamtą, gerus kūrinius, smagius pokalbius, ilgas naktis, gerumą ir blogumą. viską, ko man reikia.

0 pastebėjimai: