BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-03-17

elementaru, mieli vatsonai

žinojau, kad ketinu kažką šiandien parašyti. žinojau tai dar vakar vakare, o štai juk jau be penkių minučių vidurnaktis. vadinasi - nauja diena.
perskaičiau sandros naujausią įrašą ir netikėtai prisiminiau, apie ką aš visą dieną (be miego, žinoma) galvoju. apie rytą išgirstą paukščių čiulbėjimą. dar dabar jaučiu ekstazę nuo tos akimirkos. įsivaizduokit: be gyvybės, be imuniteto mokyklai sunkų trečiadienio rytą atslenki į virtuvę. tu dar skendi mieguose, nes jų nenuplauna net šaltas vanduo, o čia atviros durys į lauką. regis, nieko gero - kas rytą pro jas tu liūdnas kulniuoja link mokyklos, bet ne. šįryt ne. visą tą siaubingą monotoniją ir nuovargį į miltus sutrynė tie paukščiai. aš nė nežinau, kas galėjo giedoti, bet tai buvo taip pavasariška! taip jauku! energinga! ramu širdy! laisva! taip neapsakoma ir netikėta! tarsi nauja. po to aš gerą pusdienį tai prisiminiau ir vis šyptelėdavau, kur, regis, nebūdavo nei vietos, nei laiko.
vis dėlto galiausiai pasidaviau buičiai, supykau ant viso pasaulio ir jau buvau benugręžianti veidą nuo bučiuoklio vėjo ir saulės, bet pamačiau tokį mažą mielą berniuką, kuris krykštėjo, juokingai bandė gąsdinti balandžius, kurie šalia jo atrodė netgi labai dideli.
su tuo mažu berniuku prisiminiau ir vakarykštį epizodą, kai mano neeilinio (nes didesnio nei paprastai) vėlavimo stresą išsklaidė sename kauno miesto troleibuse išgirstas berniuko pokalbis su mama:
- mama, o kodėl žmonės negali vaikščioti elektros laidais, jei paukščiai gali?
mama atsakė:
- jie turi sparnus.
- žmonės irgi gali turėti. juk jie gali prisikabinti.
tada mažasis išradėjas paaiškino sudėtingą tų sparnų prikabinimo schemą, o aš išlipau savo stotelėje.
dabar štai sėdžiu, šypsausi, seku tą ryšį: saulė, vėjas, vakarykštis savanorių susirinkimas, tie du vaikai, iš kurių, tikiu, išaugs nuostabūs žmonės, kernagio ir mykolaičio muzika per pertraukas mokykloje.. galų gale, prie keik daugiau nei 10 minučių daryti istorijos namų darbai, klausantis "žalgirio" radijo.
ant mano kaklo kabo gyvenimo briliantas. jei tik nepatingėčiau jo ištraukti iš po ilgakaklės palaidinės, jis šviestų visam pasauliui ir man ir sugauti nelaimingas akimirkas, kaip sapnų gaudyklė sugauna blogus sapnus.

0 pastebėjimai: