BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2011-02-05

damn

pasuku galvą į dešinę ir matau didžiulį langą, o pro stiklą gatvę ir kiaurai permerktus namus. viskas pažliugę ir man koktu nuo tokios drėgmės. dangus niūrus, tarsi pašvinkęs, pilkas iki nuobodybės ir tarsi kulkom suvarpytas, tarsi per atsuktą čiaupą tekantis vanduo.
norėtųsi dabar židinio su tyliai pasaką sekančia liepsna, didelio minkšto krėslo, kuris apglėbtų ir suteiktų jaukumo, geros knygos (būtų malonu, jei tai nebūtų "nusikaltimas ir bausmė"). prie to žavingo, mano tingios vaizduotės sukurto fono labai tiktų rami muzika, puodelis karštos, kvapnios arbatos, draugiško laiško.. deja, eiti iki židinio yra pernelyg tolimas kelias, jį užkurti labai sunkus darbas, arbata nėra toks skanus ir kvapnus dalykėlis, apie kokį aš galvoju, laiškas yra, bet jis nėra labai draugiškas, knygos - dostojevskiai, biblijos..
jaukumą galima susikurti, kai netingi pajudinti piršto, o aš ne tik, kad tingiu pajudinti pirštą, bet ir pati pajudėti nesugebu. vartausi visą dieną lovoje, permetu akimis keletą knygos puslapių, o paskui miegu, pabundu, vėl peržvelgiu kelis puslapius ir miegu. gal galima suversti visą kaltę tam nelemtam, šlykščiam orui, o ne tinguliui?
nepaisant to, žinau, kad arba naktį, arba kada nors, aš vis tiek padarysiu ką ketinusi, vėl atrasiu kokį nors džiaugsmelį, kuris išlįs iš manęs tiek, kad bus ir energijos, ir jėgų, ir šiaip visko visko.
damn, nekenčiu šios melancholijos. tai tokia milžiniška destrukcija, demotyvacija. nesu labai racionali, bet tai jau pernelyg nenaudinga.
p. s. įsivaizduoju, kad girdžiu jo balsą.

0 pastebėjimai: