BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-12-16

„Ką mačiau „Olialia“ mergaičių vakarėlio užkulisiuose?“


Triukšmas. Beribis, viską ryjantis triukšmas. Spalvos, blizgesys ir parfumerijos kvapas, nors giliau įkvėpęs gali pajusti ir alkoholio tvaiką. Braunuosi per ošiančią žmonių minią: grimerės, dizainerės, gyžtanti Lietuvos grietinėlė, išpuikusios blondinės, mojuojančios dirbtinėmis krūtinėmis kaip juodai baltomis vėliavėlėmis F – 1 varžybose.
Bandau pasiekti savo stalelį ir pasislėpti nuo pramogų džiunglių plėšrūnų. Deja, mano kelyje pasitaiko Olėlytė. Prarėkdama kurtinantį muzikos triukšmą (o aš maniau, kad garsiau jau nieko nebegali būti) ji pati pakviečia mane šokti. Matyt, tarsi senas jūrų (tfu, pramogų pasaulio) vilkas, užuodžia galimą skandalingą straipsnelį. Mano kolegos, žurnalistai veteranai, vakarais, po darbo, pasakoja legendines istorijas apie tai, kaip jie buvo sumedžioti šitų išalkusių grifių. Viskas prasidėdavo visai nekaltai – tu, tarsi Kastytis baltalytis, nardydavai po žmonių jūrą su vieninteliu ginklu ir skydu – diktofonu, kol viena iš tų auksaplaukių pati nepriplaukdavo prie tavęs ir užburiančiu balseliu nužliūliuodavo. Paskui tu jau atsigaudavai nežinodamas nei kas esi, nei kur esi. Pirmadienio rytą, stebuklingu būdu atsidūręs darbe, diktofone rasdavai tobulą interviu, kur visą darbą būdavo atlikusi naktinė mergužėlė. Galvoje ūždavo vos viena mintis: olėlytėms neprilygsta nė pats Mocartas. Pats, įsikandęs ką tik iškeptą straipsnį, kulniuodavai pas vyriausiąjį redaktorių, kuris su supratinga panieka palinguoja galva ir praleidžia naktinės paukštytės sukurptą straipsnelį. Jis supranta, kur tu pabuvojai, kiek pragarų perėjai ir kiek visko patyrei. Redaktorius – draugas daktaras – diagnozuoja kvailizmą ir paleidžia tave toliau.
Atsiduriame šokių sūkuryje. Visi kada nors girdėti mitai apie dirbtines mergaites atgyja, tačiau besikratant vienu ritmu ir jie išbyra iš galvos. Sienos griūna ant mūsų, šoka ne tik žmonės, bet  jau ir daiktai. Norėtųsi savęs paklausti, kiek kokteilių išgėriau, jei jau matau ant kėkvieno ovalios salės kampo po Pareigytę Nijolytę.
Man norėtųsi sprukti, kol dar nevėlu, nes, po galais, nė pats nežinau, ką čia veikiu, jei esu istoriškai subrendęs, nuosavą būtą turintis, asketas abstinentas, bet akį vis traukia baras, pripildytas gėrimų, kurių pavadinimus tariant ir liežuvį išsinarinti gali. Palinkstu virš savo blondinės ir galvoju, jei nuplaukčiau iki baro dar vienos taurelės, ar paskui nesumaišyčiau, kuri mergina yra mano?
Likimo ironija: prieš užsukdamas čia aš buvau niekam nežinomas, ką tik iškeptas paparacis, žinantis kelių blondinių vardus: savo mamos, močiutės, jos geriausios draugės ir devintos kartos pusseserės. Rytoj aš būsiu žvaigždė, nes įžnybau į celiulito nesugadinta užpkaliuką. Visai nesvarbu, kad poryt mane pakeis kitas. Kol atmintis leis prisiminti visus vardus, aš netgi būsiu išprusęs kultūros srityje.
Argi gyvenimas ne gražus?
 Argi olėlyčių negali pavadinti kalėdų seneliais, o jų vakarėlių nesibaigiančiomis kalėdinių dovanų dalybomis?
Amen.

2 pastebėjimai:

Morena rašė...

lenkiuosi (ir gerbiu ) tavo kūrybai...nežinau kelintą kartą kartuosiuos, bet aš tave taip įsivaizduoju žurnalistikoje. Manau tu būtum viena iš nedaugelio tos srities specialisčių, kurios būtų nepasidavę gyvenimo "malunumams" ir gundymams. Dievinu tavo rašymo stilių, jis ir paprastas, ir spalvingas su gan neskurdžiu žodynu. Nelyginu tavęs su niekuo, tačiau manau, kaip tokio amžiaus tavo tekstai tikrai geri :)

tokios nėra rašė...

ką gi, ačiū.