BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-11-27

+-

pradėjus laukti kalėdų reikia ir atitinkamai gyventi.
mano kalėdos niekada nebuvo tik dovanų laukimas. ne, apskritai tai niekada nebuvo kalėdų laukimas, bent kiek aš pamenu (~10m.).
vakar lankiausi senelių namuose. nuvežėme su keliais mokiniais savo darytų kalėdinių atvirukų ir šiek tiek pasikalbėjome.
sėdėjome tokiame dideliame kambaryje, o mano vieta kaip tik pasitaikė prieš langą. lauke jau temo, žibėjo miesto šviesos: vitrinos, keletas kalėdinių papuošimų; karts nuo karto pamatydavau pralekiančių troleibusų ūsų galiukus. jauku ir kalėdiška. o dar truputis sniego.
tos senelės buvo labai mielos. išeinant apkabino ir paprašė, kad užsuktume dar, dėkojo, kad jų nepamiršome.
niekaip negaliu suprasti, kaip žmonės gali pamiršti kitus. giminės gimines. vaikai savo tėvus. arba tėvai savo vaikus. žinoma, nutinka visko. kartais būna kaltos aplinkybės: atstumas, ligos, blogas auklėjimas. ir vis dėlto. būna ir taip, kad šeima gyvena kitoje gatvės pusėje, turi pinigų, bet vis tiek nelanko savo artimo.
senutės, kurias aplankėme, atrodė tokios vienišos ir norinčios kalbėtis. pačios prieidavo ir mums nė nereikėjo imtis iniciatyvos jas prakalbinti. bet buvo taip baisu matyti tą vienišumą, tokį senumą ir nepajėgumą. atrodė, kad viena ar kita tuoj ims ir subyrės ir tikriausiai nedaug tereikia, kad taip nutiktų.
niekada savo tėvų neatiduosiu į jokius senelių namus.
ir .
nenoriu mirti tokia sena.

0 pastebėjimai: