BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-10-03

susipažįstam - rasa!

sveiki. kaip jau tampa įprasta, noriu jus supažindinti su dar vienu žmogumi, kuris patraukė mane savo mintimis, poelgiais ir ryžtu. jei atvirai, tai pati dar mažai žinau apie ją, merginą, kuri maloniai sutiko prisijungti prie šios susipažinimo rubrikos, apie merginą, kuri paskutiniu metu nuolat mane įkvėpia ir paskatina imtis veiksmų, apie merginą, kuri keista tiek, kad dali vadinti save ir princese, ir bjaurybe.. su jumis - rasa!
na, o susidomėjusieji, daugiau rasos minčių kaip visada galite rasti čia .
 

Du tūkstančiai dešimtųjų spalio pirma diena.

Pavasarį pražįstančių alyvų violetinė, susipinanti su švelnia, kaip šalia plėviasuojančios gėlės žiedas, rausva. Kaip norėčiau tai nutapyti. Deja, negaliu. Nemoku. Tik sugadinčiau tą tobulą dangaus spalvų derinį. Suplėšyčiau į skiautes. Susprogdinčiau gėrį. O ką aš laikau tobulu? Juk kaskart, pakėlusi galvą į besileidžiančią saulę, kartoju sau „Tai geriau, nei buvo vakar, gražiau, nei bus rytoj, bet tobula šiandienai“. Ir nesiliauju paslapčiomis žvilgčiojusi į tą dangaus paletę, kuri su kiekvienu mano mirktelėjimu keičiasi – švelnus violas blanksta, rausva išnyksta, o tarp buvusio derinio įsimaišo kokia nors purvina spalva. Tačiau tai man vis tiek patinka. Ir toliau kilnoju šalčio ir storo drabužių sluoksnio sukaustytą veidą į viršų. Nesvarbu, ką pamatyčiau, tai man vis tiek primins bent tuziną gyvenimo lopinėlių. Na, o šiandiena... Šiandiena į sistemą meta tik dabarties vaizdus ir nenorą prisiminti. Sugniaužiu kumščius prisiminus, keliomis kaukėmis dangstausi iš tikrųjų. Negaliu to suskaičiuoti. Jau nebe. Žengdama toliau vėl dairausi į dangų. Kaip norėčiau krintančios žvaigždės. Kaip norėčiau to vienintelio noro. Tačiau ko panorėčiau? Galbūt dar dešimties norų? Neesu apsisprendusi. Nors, gerai pagalvojus, tokia niekada nebuvau. Vis kartojau sau: „Tai viskas, mano norų laivas pagaliau atrado savo uostą“, nors viduje jaučiau, kad tai tik melas, dangstantis mane nuo pačios savęs. Žengiu dar vieną žingsnį ir, nors ir atsiribodama nuo visko, esančio aplink ir likusi tik su dangumi, pajuntu aitrų vyriškų kvepalų aromatą. Kad ir ką besakyčiau, puikiai žinau, ką jis man primena. Bet ir vėl savęs to klausiu. Ilgesį? Skausmą? Liūdesį? Ne, ne tai. Tiesiog norą visada turėti pilną šeimą ir išgirdus kitiems visiškai kasdienišką frazę, kad ir tai, jog kažkieno tėtis šiandien nuveš apsipirkti, jausti, kad tai pasakyti gali ir tu. O aš ir galėsiu. Kada nors... Akis ir vėl pakeliu į viršų. „Ei, dangau, atsuk laiką!“ – įširdusi išrėkiu. Ir vieną sekundę pasirodo, kad kažkas visgi atsakė. O gal, juk taip gali būti, tiesa? „Kvailiukė“ – šypteliu ir nueinu daugiau nepažvelgdama aukštyn. Tegu tie klaustukai, ore pakibę klausimai, mano nerimas ir viltys, tegu tai lieka. Tegu tai nebeiškyla kaip sunkus akmuo, numestas kažkur į pelkę. Tegu tai lieka kaip pusė širdies, numestos pakrūmėje. Tegu tai lieka paslaptim. Nes viskas anksčiau ar vėliau pasiekia galą.

1 pastebėjimai:

Yumina rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.