BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-10-12

susipažįstam - gabrielė!

sveiki. šiandien norėčiau jus supažindinti su dar vienu žmogumi. tai mergina, kurią sunku apibūdinti žodžiai todėl, kad ji yra aukso viduriukas, mažas realybės ir svajonių pasaulio susikirtimo taškelis. gabrielė! esu tikra, kad viską apie ją paaiškins naujausis blogo įrašas. na, o daugiau žinių apie ją kaip visada galite rasti čia .
ačiū, gabrielei.


„Susikibkime mudu sielomis šiame kelyje, kad nesijaustumėme be meilės vieniši.“

Momentas! Netvirtas, ilgas pirštelis spusteli mygtuką ir banguotų plaukų, šiltų akių savininkė nusišypso ir grįžta atgal į savo poziciją. Šiek tiek susigėsta. Nematomas judesys ir ji – momento savininkė.
Milijonus kartų girdėjau, kad žodžiai yra bepramsmiai, bet tuomet negaliu suprasti. Ar tikrai jeigu jie būtų tokie beprasmiai nuo jų priklausytų milijonų gyvenimai? Galbūt  tau, jai ir jam „myliu“ nebekelia šilumos jausmo, šypsenos ir laimės, galbūt jie jau užmiršo, bet juk atsirastų milijonai, kuriems reikėtų tai išgirsti tuomet kai visą dieną lyja, nieko nėra šalia, o tu pasidaręs du puodelius žalios arbatos su dviem plonas griežinėliais citrinos ir šaukteliu cukraus lauki kažko, kas galbūt užeis, nors ir žinai, kad ne. O galbūt yra milijonas tų, kurie to nebegirdi? Kad ir kaip ten bebūtų, netikiu, kad jie beprasmiai. Nėra nieko beprasmiško, kad ir kaip viskas atrodytų mėlynai vienodai!
Minutė ir stipriausios tavo akyse būtybės kojos suklumpa ir ji griūna prieš tave mirštančiomis akimis. Tiesdama juodą ranką, kuri po truputį nutolsta. Jokių mygtukų, jokio dirbtinumo. Tu ir tai. Milijonai sekundžių ir dar daugiau neištartų žodžių. Ir jei taip atsitiktų – jei saulės siūlas nutrūktų ir ji lėtai kristų, tu visą laiką gailėtumeis ir viltumeis, kad tave suprato. Bet ar tikrai suprato? Tada išsijungia šviesos ir ji vėl tampa stirpiausia būtybe.
Ir kiek laiko apie tai galvosiu, laikas parodys.
Jaučiu kaip tvinksi bosai, kaip tyliai dungsi širdis ir vos vos matomai kilnojasi kūnas, bet viskas taip tikrai, kad rodos galėčiau paliesti. Girdžiu tylius dainos žodžius, kurie sugražina mane į mane. Ir dabar bandau suvokti ar taip būna iš tiesų. Matyt taip, jei kartais viską bedarydama jaučiu, kad čia ne aš. Ir dar jie mane sugražina į dabar, į spalį ir primena, kad jau senai nebe rugpjūtis. Nors aš vistiek leidžiu sau sugrįžti į vasarį, į kovą, į birželį, į tą patį rugpjūtį. O kartais netyčia grįžtu. Gal todėl, kad noriu patikrinti ar nepamiršau, ar tebejaučiu, ar viskas taip pat. Ir kiekvieną  kartą jaučiu, kaip tai skiriasi. Nepalyginamai. Nenusakomai. Jauti, kad meilė kitokia, kad žmonės kuriais tikėjai – kitokie, kad viskas kitaip, nors tau visad atrodė „po truputį, viskas po senovei“. Ir rodos visai nepastebimai milijonas virsta vienu, nejuntamai į širdį krenta melsvos snaigės, neujuntamai supranti kad nebetiki. Ir kartais kartoji tuos beprasmius ar turinčius didžiausią prasmę žodžius ir supranti, kad jie niekam nebereikalingi. Ir jei kadanors suprasiu kodėl viskas taip trumpa ir netvirta, kodėl brangiausias tapo praeiviu, pasakysiu. Tik nešiandien.
Ir momentas lieka, netvirtu, ilgu piršteliu nuspaustas. Išsaugotas.

0 pastebėjimai: