BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-10-02

atvirai? ir aš kartais myliu, tikrai

dėl savo laiko, kuriame dabar ir gyvenu, išnaudojimo kartais pagalvodavau, kad savaitgalių geriau visai nebūtų. kodėl mane užpuolė tokios erezijos? tiesiog po to, kai kasdien sau pasižadu, jei dabar išplauksiu sveika iš tos ar anos pamokos, tai savaitgaliui, atsiradus laiko, viską išmoksiu tobulai - juk nėra jau taip sunku. deja, savaitgalis - marios (bet save apgaunant - ne) laiko - tinginys. šįkart viskas kitaip. akyse vis stovi tie ryškūs spalvoti lapai saujoje, kurių prsirinkau dar penktadienį, ankstėliau grįždama iš mokyklos. yra laiko gal jau penktam arbatos puodeliui ir jo garavimo tyrinėjimui. yra laiko puikiai knygai, kurią, lažinuosi, baigsiu skaityt iki rytojaus ryto, nes net dabar, trumpam panūdusi parašyti šį bei tą čia, matau prieš akis, jaučiu, kaip ji mane vilioja. yra laiko svarststymams ir šiam įrašui.
tenorėjau pasakyti, kad man gera. nesvarbu, kad fiziškai šalia nėra žmonių, kurie norėčiau kad būtų šalia, kad kai kurių ir nebus jau, bet kita vertus, kai kurie yra šalia net būdami už šimto ar dviejų šimtų kilomterų. jie gyvena širdyje, mintyse, to pakanka. gera, kad yra rašymas. gera, kad yra mintys, net jei kartais jo žudančiai skaudžios. gera, kad yra gyvenimas, nors jis, toli gražu, ir nėra tobulas. gera, kad yra šios nakties idilė, kurią susikūriau pati. gera, kad esu vientisa ir priklausau pati sau. gera, kad sugebu atsilaikyt prieš tas ligas, kurioms nebuvo, nėra ir niekada, tikriausiai, nebus jokios vakcinos. gera, kad ir vakar, ir šiandien aš pagaliau tikrai ilsiuosi, nes jaučiuosi gerai, nepaisant visų skausmų, ir nevarginu savęs tomis įprastinėmis, kiekvieną mano gyvenimo milisekundę užpildančiomis mintimis: o varge, kaip sunku.
myliu. net gera, kad nereikia jokio fizinio, vyriškos lyties, asmens, kurio įprastai reikia, adomo ir ievos sukurtai meilės incenizacijai. aš myliu kitaip. kaip j. ivanauskaitė sakė, meilei nebūtinas partneris. taigi, po ilgų ir įsisenėjusių kalbų, kad meilės nėra, kad ja netikiu, po to šimtamečio šio žodžio vengimo, aš dabar drąsiai sakau, kad myliu rudenį, šaltuką, kuris baksnoja nosį, šviesą, krintančią ant stalo, ir atverstą knygą, kurios viduriuose ramiai guli skirtukas su panele žąsyte ir varlyte. myliu.
tikrai.

0 pastebėjimai: