BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-09-24

susipažįstam - sandra!

nuplagijavusi idėją nuo pačios sandros ir apie ją užsiminusi praėjusiame blogo įraše, pagaliau ploju katutes ir oficialiai pradėdama pirmąjį etapą pristatau jums merginą, kuri žavi savo protu, tvirta ir argumentais pagrįsta nuomone, gebėjimu kalbėti tūkstančiu temų, aistra rašymui (dėmesį tiesiog būtina atkreipt į "baltų perlų magiją"), gabumu fotografuoti, meile knygoms, pasauliui ir gyvenimui. žodžiu, įspūdinga asmenybę - sandra!
ilgai nesinori aušinti burnos, nes nekantrauju jums, mieli skaitytojai, leisti susipažinti su ja iš įrašo, kurį ji maloniai parašė mano blogui. dar daugiau apie ją sužinoti galėsite užsukę į jos asmeninį dienoraštį, kurį galite rasti čia .
o dabar, mėgaukitės beprotiškai šauniu ir net, drįsčiau sakyti, aktualiu pranešimu.
dėkoju, sandra!

Vienatvė - tai savęs lepinimas

Kai vakare sutemsta labai anksti, kai lietus tamsoje barbena į stiklą, kai lietaus lašai taip ryškiai matosi gatvės žibinto šviesoje, kai stalinė lempa įkaitus, kad pridėjęs ranką gali ją nudegti, kai ant stalo nemaloniai bjaurus chaosas, kurį taip norisi sutvarkyti, kai vakare vis galvoji, ar padarei visus namų darbus, suvoki, kad jau ruduo. Ir lapai vis po truputį gelsta, po truputį skraido ore, persismelkusiame romantikos.

Vis dažniau aplanko vienatvė, kuri dar vasarą buvo tokia nemaloni, norėjosi kažkokios ypatingos ir mylimos kompanijos, o dabar pasitenkini filmo žiūrėjimu, ašarojimu, karštu šokoladu ir geros draugės kompanija. Ir kas pasakė, kad vienatvė yra blogai?

Galbūt, tik daugelis iš mūsų vis neskiriame tų dviejų labai panašių sąvokų: „vienatvė“ ir „vienišumas“. Jausti vienišam labai lengva, juk kartais būna, kad sėdi klasėje ar aplinkoje pilnoje žmonių, kurie tavęs lyg ir nemato, negirdi ar tiesiog nesupranta, galbūt, net Tu pats kartais nenori bendrauti su jais, o gal taip yra, nes jautiesi šiek tiek nuo jų atsiskyręs? Ne, tai tiesiog vienišumas, kai paskęsti minioje, neturi su kuo pakalbėti, tavęs niekas neišklauso. Tokiam jausti labai lengva...

Bet ką daryti tuomet, kai mes visuomet apsupti tokių dalykų, kurių dėka mes nesijaučiame vieniši, ir kartais patys norime tokiais pabūti. Vienatvė – tai dvasinė būsena, kai nori pabūti vienas, atsiskirti nuo viso likusio pasaulio bei užsiimti savo mėgstama veikla.

Vienatvė – tai savęs lepinimas. Juk ne kiekvieną dieną galime pagulėti karštoje vonioje su putomis romantiškame žvakių apšvietime. Juk ne kiekvieną dieną galime pasidaryti sau nuostabią vakarienę ir ją suvalgyti ramiai, niekur neskubėdami. Juk ne kiekvieną dieną galime eiti pasivaikščioti su savo mintimis, pagulėti lovoje su knyga rankose iki pietų. Juk ne kiekvieną dieną, ne kiekvieną akimirką galime negirdėti kitų žmonių nuomonių, erzinančių balsų ir norų.

Štai, rudenį vėl sugrįžta melancholiškos nuotaikos, tylūs ir ramūs penktadienio vakarai su geru filmu ar draugu, tiesiog grįžta laisvo laiko vertinimas, noras jį išnaudoti savanaudiškai, t.y. pabūti vienam, pasilepinti. Vienatvė nėra blogai.


0 pastebėjimai: