BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-09-30

susipažįstam - karina!

sveiki, mielieji. šiandien rašau jums todėl, kad noriu jus supažindinti su žmogumi, kurį dėl ypatingo paprastumo yra perprasti tūkstantį kartų sunkiau nei sudėtingą ir visiems gerai žinomą asmenybę. tai tas žmogus, į kurį gali drąsiai kreiptis trečią valandą nakties ir visada sulaukti pagalbos, žmogus, kuris, mano akimis, tarsi profesionalus alpinistas pereina kalnus, pasitelkdamas ne fizinę jėga, bet protą ir moralines vertybes. tai žmogus, kuris savo mažajame pirštelyje turi tiek gerų savybių, kiek daugelis mūsų neturi apskritai. susipažinkit - karina!
susidomėjot? spustelkit čia ir galėsit su ja susipažinti iš arčiau!
ačiū, karina!
 
Keliaudamas mėnulis nieko nepalieka, o saulė dovanoja lašelį šilumos.

Kiekvieną vakarą mergaitė mezga tamsiai mėlynų spalvų skraistę, kuri kartais būna nusėta žybsinčiomis žmogeliukų sielomis. Ji vija siūlą po siūlo, perkrausto daugybę nematomų stalčiukų, suraišioja va t i e k mazgų, nustumdo dar daugiau tamsoje plazdančių drugelių, kol galiausiai nebeatlaiko, ir juodas katilas, pilnas įvairiausių gyvių, nukrenta jai ant galvos. Pasigirsta garsas b u m. Žinoma, mažai kas tai išgirsta, o galbūt ir niekas. Tuomet norisi, kad kas nors būtų šalia ir apkabintų. Kartais mergaitei pavyksta prisiminti žodžius, kažkieno pasakytus. Mes niekada nebūname vieni, su mumis visuomet dievas. Ir nesvarbu, tikintys jūs ar ne, bet ji atsakytų:“Tikiu, tikiu, tikiu!“. Ir neturėtų būti svarbus, kad vienas dievas skiriasi nuo kito, jos – nuo jūsų. Juk jos panašus į saulės šviesulį(na, tokį karštą kamuolėlį su rankytėmis, kojytėmis ir spiralėm susuktais plaukais), kuris amžinai slepiasi tarp rytinių debesų. Jeigu kas mano, kad vaikšto takeliais vieni – klysta. Deja, mergaitė taip pat tai pamiršta, todėl viskas ir tampa monotoniška melancholija. Kartais jai sunku patikėti, kad būna saulėtų naktų. Todėl kiekvieną naktį ji pradeda dialogą su dievu, nors dialogu to negalėčiau pavadinti, greičiau jau monologas: ji kalba, jis tyli. Tas tylusis kalbėjimas kartais užsitęsia taip ilgai, jog net pamiršta, kad reikia miegoti. Kartais tai perauga į dvigubą kaltinimų bangą, Primena laiptus, besileidžiančius žemyn, kai aukštai esantis šviesulys vis mažėja. Viskas tampa taip sujaukta! Bet galiausiai… galiausiai viskas ima blankti ir lietis į miglotą rūką, kol pradingsta.O kažkur antrame plane tyliai mirguliuoja padriki dainų žodžiai. O su saulės šviesa atkeliauja melsvi ką tik užgimę drugeliai. Jie pakeičia tuos senuosius ir įkvepia viltį. Ji žino, kad prieš akis laukia daugybė valandų, iš kurių bent viena bus kupina šokinėjančių geltonų žmogiukų, nešančių šypseną. Ji žino, kad tesės vienintelį sau duotą pažadą. Kokį, deja, atskleisti negaliu. Svarbiausia žinoti, kad rytas dažniausiai būna protingesnis už vakarą, nors pasitaiko ir išimčių.

0 pastebėjimai: