BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-09-17

myliu

važiuodama namo iš gydytojų žiūrėjau  per langą į besileidžiančią saulę ir mąsčiau, ką šiandien parašysiu blogo įraše. mintys susidėliojo be vargo.
grįžau namo, pasidariau didelį puodelį arbatos, atsidariau muzikos aplanką ir jau nebe valingai spustelėjau ant dieną ir naktį mano mintyse karaliaujančio pavadinimo - cinema bizarre. dingo visos mintys, visos idėjos, kurias buvau pasiruošusi čia išsakyti. liko tik jie. ir prisiminimai.
sena melancholija, senas oras  už lango, kur į telkšančias balas nebenustoja lyti ir kristi geltonai, raudonai, oražiniai išmarginti lapai. šie prisiminimai sugrąžina mane į praeitį. tačiau ir dabartį aš lengvai sugretinu su anuomet. vėl vienatvė, vėl tas pats jų muzikos skambesys, tie patys norai ir nesikeičiantys vargai. tas senas laikas, kai aš klausiu savęs ar aš esu viena, kuri neranda vietos, kuri viskuo abejoja, bet bando įtikinti save, kad vis dar tiki. kuo? velnias žino! atrodo, kad viskuo.
su baime prisimenu laikotarpį, kai neturėjau nieko, kas galėtų vadintis mano gyvenimo įrodymu. tačiau su vėjavaikiu laiku kūliais atlėkė pasikeitimai. atsirado iki kaulų čiulpų jaudinanti muzika, aistra rašymui, grįžo skaitymo malonumas, atsirado beribė meilė vaizduotei. prisikerojo svajonių. atsirado asmenybės užuomazgų. ir tai buvo vienintelis dalykas, nelydėjęs manęs nuo gimimo, tačiau kartu ir tas, kuris tokį ilgą laiką  nepaliko manęs, nęįstūmė į svetimas rankas, teikė paguodą, traukė iš keblių situacijų, pesimizmo pelkės, įkvėpdavo ir padėdavo tikėti.
kas žino, kas aš būčiau be jų.

1 pastebėjimai:

ielė rašė...

o man kartais atrodo, kad didžiausias problema ir yra visko iškėlimas ar lyginimas. ir dažnai ir daug kas taip sako. bet žinai ką? man kitaip neįdomu!