BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-09-01

kai teisės nepažeidinėjamos, tačiau vis tiek nusikalstama

šį rytą spausdama raudoną rožę pabalusiam nuo šalčio delne ėjau gatve ir laukiau kol mane užplūs sentimentai senajai mokyklai. kaip didžiausia nejautra, kuriai nieko nereiškė jos per dešimtmetį patirti nuotykiai, nesulaukiau nei nostalgijos, nei sentimentų. gatvės buvo užpildytos uniformuotų paauglių, vaikų, kurių rankeles spaudė tėvai. gatvėse šmėžavo gėlės ir girdėjosi dar vasara alsuojantys atostogų įspūdžiai.
rugsėjo pirmoji daugeliui asocijuojasi su įkalinimo diena, nors oficialiai tai vadinama mokykla, o šventė - mokslo ir žinių. tiesa, šią dieną švenčiama ir laisvės diena. atrodo, kad tai yra labai ironiška: juk didžioji dalis pasaulio vaikų uždaromi tarp keturių sienų, kur jų palydovais gali būti tik vadovėliai, tad kurgi čia laisvė?
na, o ta nenaudėlė laisvė- prabangiausia gėlė - slepiasi galimybėse, kurias mums suteikia tėvai, globėjai, galų gale, valstybė. belieka tik rinktis ir ištiesus ranką pasiimti tai, kas pateikiama. ar tai sunku mums, visko turintiems ir viskuo aprūpintais? nemanau. mes galime rinktis - mes jau esame laisvi. mes galime rinktis kaip suplanuoti laiką, kad jo užtektų ir draugams, ir pomėgiams, ir mokslams. mes galime rinktis, kuo norime būti užaugę, galime svajoti apie kosmosą, policininko darbą, gydytojo ar modelio karjerą. galime rinktis būdus kaip net vilkint uniformą išreikšti savo individualumą. maža to, viską atlikdami teisingai dar sulauksime ir dovanų - sultingų vaisių, skanių pyragų ar maistingų daržovių, kurios sustiprins ir suteiks imunitetą ateičiai.
yra pernelyg daug vaikų, kurie net norėdami negali gauti galimybės išsilavinimui. jie nėra laisvi, nes demoniška blogio ranka prikaustė juos prie skurdo, nevilties, aplaidumo ir ne meilės. tokie vaikai kartias guli išsekę ir prisimena matytus žmones, išsipusčiusi švariais drabužiais, pasikausčiusius kuprinėmis ir šauniomis mokyklinėmis priemonėmės, tačiau ar jie žino, kaip tie turintieji nevertina savo turto? jei žino, jiems tikrai skauda. vieni turi galimybes ir laisvę ir jų nevertina, o kiti turi tik skausmą ir vienatvę, klampinančią baisiausiame liūdesio liūne - jokių pasirinkimų ir galimybių, tik nelaisvė, kuria jiems parinko.
argi mes tikrai esame tokie nuskriausti dėl to, kad galime eiti į mokyklą, kad mūsų teisės nepažeidinėjamos ir mums daug lengviau tiesit kelią tolyn? jiems, prirakintiesiems, neduoda nieko, ką jie galėtų imti, o mums, nieko nevertinantiems, duoda viską, bet mes nieko neimam. čia yra nusikaltimas prieš tuos, kurie gali tik svajoti. deja, tokie nusikaltimai nefiksuojami.

0 pastebėjimai: