BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-08-22

už saulę skaisčiau žiba tik žmonės nuoširdūs

2010 08 20 dienos rytą aš įžengiau į vilkijos žemės ūkio mokyklos kulinarijos klasę ir atsidaviau likimo rankai. vienuolika žmonių susidėo ratu ir tarsi pelytės, besislepiančios nuo aršaus katino, kuris šiuo atveju galėtų būti vadinamas dėmesiu, bandė pralaužti tvirtą ledą, skiriantį nepažįstamus ir kol kas niekam nežinomais ryšiais siejamus žmones.
savęs ir tiesioginio kelio atradimui į bendravimą buvo skirtos trys dienos. manot, kad tiek laiko nepakanka tam, kad susikurtum stebuklą ir padovanotum jį žmonėms? manot, kad reikia eilės metų arba didelių švenčių kasdien ištisus metus, jog surinktum du šimtus apkabinimų? jei atsakėte taip - jums rimtai esate nusidažę pilkiausia naivuolio giženos spalva ir gyvenate nušiurusiame pasauly, kur ant miegamojo sienų vėpso nešvarios dėmės nuo kažkada ten kabėjusių plakatų, kurie jau seniausiai nuplėšyti ir skuteliais paleisti į orą. šiame pasauly jūs vaikštote grindiniu, kuriame yra tūkstančių žmonių kraujas, daugybė smegių duobių ir jokios išeities prasiskinti kelią į geresnį rajoną. aišku, yra ir paprastesnė versija - jūs nepabuvojot "sniego gniūžtėje", negavot kelių šimtų apkabinimų, pradedant sabonio, baigiant sumuštinio, kai kaulai išdavikai negailestingai traška ir primena apie save skaudėdami. tokiu atveju jūs praradot galimybę save patikrinti, supažindinti su nuoširdumu, ištiesti ranką ir paliesti tai, apie ką slapčia svajoja kiekvienas.
pirmos dienos pabaigoj tie vienuolika žmonių jau įsijautę kalbėjosi apie šiuolaikines pasaulio problemas: vaikus, neturinčius šeimos, užgauliojamus senelius, alkoholizmą, traumuotų žomnių gyvenimus. naktį viena iš antrosios grupelės narių, globojama gitaros garsų ir hipnotizuojama tobulo žmonių peizažo, žvakių šviesoje išrūkino visus širdį graužusius negerumus. kitą dieną termometre ji jau žymėjo maksimumą.
antrą dieną tie vienuolika žmonių jaų įsijautę kūrė "scary movie", kur kiekvienas nesididžiuodamas prižėrė  galybę idėjų ir pasišventę sukūrė linksmą vaidinimą. čia pasireiškė kiekvienas ir šypsena bei energija atsirado net ir pas tuos, kurie nė nerodė ženklų, kad moka kalbėti. vėliau visi susirinko į vakarą žvakės šviesoje, kur prisidėjo prie kiek daugiau nei šimto žmonių ir perduodami ratu žvakę su savo rankų šilumą ir širdies dalelyte liepsnelėje, išsakė aukso vertas mintis apie stovyklą.
paskutinę dieną tas pats šimtas žmonių buvo pažadintas  apšlakstant veidą šaltu vandenėliu dar patale. tada sekė ilgiausias ir pats nuostabiausias atsisveikinimas, kur be principų, užsispyrimų ir statusų kiekvienas žmogus apkabino visus kitus stovyklautojus. ašarų čia nutekėjo beveik daugiau nei amazonė gali nuplukdyti vandens per metus. paskui šimtas išsiskirstė į 10 mažų grupelių, kad galėtų atskleisti angelavimo paslaptis, surišti nuomonių apyrankę ir paskutinį kartą nudžiuginti vieni kitus savo šypsenomis, žvilgsniais ir apkabinimais. paskui visi jie paraudusiomis akimis ir laimės užpildytomis širdimis išvažiavo namo tam, kad galėtų skleisti pasauly meilę, prisiminti puikiausias dienas gniūžtėje ir svajoti apie sugrįžimą atgal.
ar dabar jau tikite stebuklais, norite išvysti kažką, kas jus galėtų apakinti labiau nei saulės šviesa? "sniego gniūžtė" kaip tik jums!

3 pastebėjimai:

Karina rašė...

Tu taip aprašei, kad net ašaros išdavikės pasirodė. Ar tu žinai, kaip gražiai,nuostabiai, pasakiškai, nepakartojamai,neapsakomai,fantastiškai, nerealiai, neapsakomai aprašei?

Greta ir kartais JI :) rašė...

būtum puiki agitatorė :) !!!

tokios nėra rašė...

karinute, tikrai nežinau. net manau, kad įrašas niekam tikęs, bet ačū.
greta, nebent tuo atveju, kai siūloma prekė, paslauga ar pan. man pačiai patiktų.