BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-08-26

dažnam lietuvos lietui vis lengviau judriais lašais kapoti vasaros laiko smiltis, atkirsti jas nuo didžiojo gabalo - žmogaus gyvenimo pyrago. tikriausiai turėtų būti liūdna. bet nėra. per netvarkingai tvarkingą kambarį nuaidi mano pačios juokas. visai nepamišėliškas. besididžiuojantis. besidžiaugiantis. besipuikuojantis. viršesnis. už ką? už tą bereikšmį skubėjimą, už bandymą atimti tai, kas mano. aš susirinkau visas išmėtytas smiltis ir dabar vieną po kito tarsi žėrintį deimantą apžiūrinėju su malonia nostalgija ir meile.
devynios smiltelės. devynios dienelės su karinute. ne visos iš eilės, bet net penkios be pertraukos. penkios - smarkiai pakeitusios mano gyvenimą, patvirtinusios, kad pasirinkau teisingau, kad kol kas aš neklydau. dar dvi - savęs nugalėjimas. ir dar po viena - sutvirtinimas ir palyginimas, kiek visko nutiko, kaip viskas pasiektiė ir ką pakeitė. o visa tai - akivaizdi tiesa ir tikras supratimas, kad virtualūs draugai išauga į tikrus.
taip, aš nuolat pralaimiu žaidimus: ir stalo, ir gyvenimo, tačiau taip - aukštis ir vanduo man ne priešai. taip - žmonėms nereikia maudytis grožio šaltiniuose, kad jie būtų gražūs. taip - aš turiu vietelių, kuriose gera būti. taip - aš turiu žmonių, su kuriais gera kalbėtis, kuriems gera kalbėti, net jei jie ir tyli. taip - aš pažįstu žmonių, su kuriais gera klaidžioti nežinomom gatvėm, atrasti seną ir naują, pamirštą ir įsidėmėtiną. taip - aš žinau žmonių, su kuriais man norisi matytis ir vasarą, ir žiemą, ir rudenį, ir pavasarį. taip - aš galėčiau važiuoti beveik tris valndas pirmyn ir dar tris atgal tam, kad palaikyčiau jai draugiją renginiuose, paroduose, tada, kai nėra ką veikti arba sunkiomis valandomis.
taip - man patiko tos devynios dienos. taip - ateity bus daugiau.
ir man gera su tais, kurie yra taip toli nuo manęs: jų apkabinimai visada šiltesni, jų žodžiai visada skambesni, o  klausa aštresnė, mūsų laikas visada brangesnis, mūsų norai visada didesni, o ilgesys skausmingesnis.
parsivežtos nuotraukos ir jose įamžintos šypsenos kalba pačios už save. nei lietus, nei tornadai negali išplėšti iš rankų neįkainojamo maišelio su žibančiomis smiltelėmis. mano smiltelėmis.

2 pastebėjimai:

Karina rašė...

O mano akutės dabar blizga blizga! Nors teisingiau tikriausiai būtų s p i n d i, kaip kokios saulės prisivalgiusios ;D

tokios nėra rašė...

jei tai gerai, tada džiaugiuosi. : )