BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-07-22

sniegas vasarą


 aš dažnai rašau, svajoju ir menu, kad tikiu žmonių nuoširdumu, atvirumu, gebėjimu mylėti. tačiau aš nemaniau, kad taip būna ne tik mano galvoje ir širdyje, tačiau ir realybėje, visai arti.
 nors stovykloje pabuvojau jau seniai, dar iki dabar negaliu apie ją kalbėti rišliai. vis išnyra epizodai iš ten įvykusių neįkainojamų akimirkų. pirmas akvilės apkabinimas, linksmos instrukcijos, žavingos palaidinės, malonios kambariokės, vandeniokai, pasaka, žvakės šviesa ir stovyklautojų mintys, apkabinimai atsisveikinant, slapti draugai, dovanlės, ilgi pokalbiai, žaidimai, švelnučiai, termometras..
"sniego gniūžtė" - pravanecinė, bendravimo stovykla. tai stovykla, kurioje nėra atstumtųjų, "prie chebros", nėra sluoksnių, kaukių. turbūt daugelis nustebs ir paklaus ar ten išvis ko nors yra? svarus šio klausimo argumentas būtų tas, kad aplink be ankščiau vardintų faktorių, žmogaus pasauly nieko nebelieka. tačiau ne, ne. ne. ne.
"sniego gniūžtėje" buvo veikla, buvo žmonės, nukišę savo kaukes užmarštin. buvo nuoširdumo ir susižavėjimo ašaros. buvo milijardai apkabinimų, stiprių, iš nepažįstamų žmonių, tačiau toli gražu ne svetimų. supratau, kad žmonės gali toleruoti, klausytis, pasitikėti, kalbėtis vos tik susėdę ratu. neįtikėtina, bet grindys, uždaras ratas ir tylus išklausymas daro ne mažesnę įtaką nei šokis paskui draugą nuo tilto.
banai, žuvytės, pykšt pokšt, cha, neregiai.. stebuklai.
gyvenimas man šyptelėjo, pastūmėdamas pabuvoti "sniego gniūžtėje".
supermeniškos akimirkos suprastos, sugertos ir išsaugotos.

2 pastebėjimai:

Karina rašė...

Kaip gražiai ir stebuklingai!
Radau ir tave ;]

laura rašė...

tikėjausi, kad niekas neras, kai tiek žmonių. : )