BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-07-31

nieko man daugiau netrūksta, nieko man daugiau nereikia, tik kad būtumėt laimingi

mažos rankytės apsivynioja aplink kaklą, o į tave, einančią po žaigždėtos nakties skliautu, žvelgia dvi šiltos akelės,  lūpytėse bando pasirodyti pavargusi šypsenėlė.. prieky eina vaikai, įsikibę į kito, suaugusio žmogaus, šiltas ir tvirtas rankas, ir primena tau šeimos idilę, kuri palaipsniui tarsi ant paveikslo, aplieto vandeniu, išsilieja į gąsdinančią keverzonę, nes tu prisimeni, kad jie negali sukurti jokios šeimos idilės.
sėdi ant šaltų laiptų plytelių, atsirėmęs į nejautrius, bet daug girdėjusius tų pačių laiptų turėklus, o glėbyje spaudi mažą mergytę, kuri yra išgyvenusi per aštuonis gyvenimo metus daugiau nei tu per šešioliką ir bandai iškvosti dėl ko ji liūdi, dėl ko savo ašarotu veideliu skaudina ir tave.
tu atsisveikini, suprasdamas, kad sutikai pusšimtį žmonių, kurie tapo neatsiejami nuo tavo gyvenimo, bet daugiau niekada nebesutinkami. matai liūdnus, laukiančius ir prašančius veidelius, kuriems norėjai duoti tiek daug, bet jauti, kad pati pasiiėmei daugiau nei buvo galima. išvažiuoji atsikabinusi, slapta apsiverkusi, prisigalvojusi nesuskaičiuojamą kiekį naujų dalykų, prisigaudžiusi minčių, idėjų, prikūrusi tūkstančius planų, įsimylėjusi gyvenimą ir pasiruošusi kovoti.
skauda prisiminus istorijas, žygius ir amžinybę, minučių kailyje, trunkant sulaužytiems apkabinimams. skauda nuo tų žvilgsnių ir savo pačios vilčių. skauda, nes aš pernelyg bejėgė, bet gera dėl to, kad aš bent  nusiteikusi kovai. gera, nes aš žinau. tikiu. noriu. turiu.
gera, kad aš galėjau susipažinti su daug žmonių, sudaužyti į šipulius senus stereotipus ir švariai sušlavusi juos išmesti. niekada nepamiršiu nemiegotų naktų, šypsenų, žvilgsnių, diskusijų glaudžiantis prie žemės arba einant nežinomą kilometrą kely. nesvarbu net jei mano kalbos vargino pašnekovus ir klausytojus, nesvarbu, jei pliurpiau viena penkias valandas iš šešių, ir tariausi išgirsta. pati save išgirdau. to gana.
po tų penkių dienų, praleistų savanoriaujant marijampolė vaikų namuose, kur susipažinau su tiek gerų žmonių, pajutau tiek prieštaringų jausmų ir dar kartą tapau nauju žmogumi, suprantu, kad man nieko netrūksta ir nereikia, kad tobulybė gali eit toli toli, kad man pakanka savęs realizavimo ir aš galiu gyventi be tų, kuriems manęs nėra, nors jie man buvo. man pakanka to, ką sukuria mano mintys ir vaizduotė.
dabar tik jūs būkit laimingi, gerai?
mylinti ir nebepamirštanti.

0 pastebėjimai: