BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-06-26

nothing

tylus nakties stebuklas, kurio laukiu jau kelinta naktis, pagaliau pasibeldė į tamsos apgaubtą mano kambarį. atrodo, kad dabar pats tinkamiausias metas nutikti kažkam neįtikėtinam. tačiau tai ne taip paprasta. žinoma, gal ir pavyktų rasti kažką, kas patvrtintų šios nakties puikumą ir įsigraužtų į mano pačios vidų taip giliai, kad šią naktį galėčiau prisiminti dar ilgai kaip vieną geriausių naktų gyvenime. tačiau tikrojo stebuklo ieškoti nedera, o tikimybė jo sulaukti iš malonės prilysta nuliui. dideliam. riebiam. nuliui.
dėl tokių tikimybių ir statistikų kūną užplūsta nemaloni nostalgija ir pačios išgalvoti sentimentai.bet ne liūdna. gal net gera, nors plūduriuoju ant netikrumų ir retai smagių sukovimų. bet niekad nesikeičiančiame gyvenime tai gana įprasta. pasikeičiu aš, o su manimi ir tu. tačiau tai viskas. kiekvieno slapta kuriama santvarka, įsivaizduojamas pasaulis ir jo taisyklės tėra išmislas, sukurtas pačio, todėl netaikytinas visiems. esu aš ir esi tu, toks, kokį aš tave nesupiešiau sau. kalbėdama taip, tarsi aš būčiau ne aš, o tikrasis mano aš būtų man svetimas, sakyčiau, kad aš ne aš yra vienoks, o tikrasis mano ne aš svetimas aš yra toks, kokį jį laiko ne aš, nors nepažįstamas ne aš aš, manytų visai kitaip.
žmogus gyvena dviejuose pasauliuose: viename, kurį susikuria pats savo ir kitame, kur gyvena visi ir kur yra įsikūręs jis pats su savo išgalvotu pasauliu. tikslingiau būtų tai pavadinti dimensija, nors šiąnakt iš savęs tikslingumo aš nereikalauju. jaučiuosi laisva nuo savo priklausomybių. tų, kurias kuria ydingas charakteris savo dimensijoj. individualioj. nuosavoj. kur retkarčiais per neapdairumą įsigauna gudresni visuotinio pasaulio gyventojai, arba naudotojai, kaip kurią minutę patogiau.
per atvirą langą braunasi vienišų kiemų triukšmas, papildydamas klavetūros spragsėjimo partiją. galėčiau prisiegti, kad net užuodžiu tą malonę naktį, šaltas mintis, planus ir kelias svajones, kažkaip pasprukusęs nuo visagalio dingimo, kurį šiaip jau reikėtų rašyti didžiąją raide, tačiau aš nenoriu būti teisinga ir gera jam arba papraščiausiai sureikšminti to, kas paprastą dieną, laukiant nakties, neduoda ramybės. tik uždegta šviesa, gal primindama dieną, viską gadina, todėl ta harmonija ir nepatvirtina ramybė ima garuoti. pats laikas baigti, įsikurti prie lango ir susitikti akistatoj su savim pačia - dar nepažinta detale, nauja mintimi sau ir paprasta nesikeičiančiam visuotiniui pasauliui.

0 pastebėjimai: