BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-05-07

mechatronikai ir ichtiologai

nebe šimtai, o milijonai klausimų ir galimybių sukas mano mintyse. zyzia ir lekia pro stop ženklus, vingiuoja po stačius skardžius, erozijos paveiktus kelius. rašau čia, kol daina dar nepasidomėjo priėmimu į jos mokyklą ir neištarė tų siaubingų žodžių, jog pavėlavau. viena būtų bandyti ir nepatekti, o visai kas kita, pražiopsoti tokią progą tik dėl savo žioplumo. nujaučiu, jog šiąnakt laukia košmarai, susiję būtent su šia tema.
yra tiek daug rodiklių, kuriais remintis reikia rinktis profesiją, kuri nulemia tavo ir tų žmonių, kurių aplinkoje dominuoji, ateitį. dėstyti profesijas nuo patraukliausių iki labiausiai atstumainčių, domėtis švietimo reikalavimais, potencialiu darbo užmokesčiu, darbo rinkos poreikiais, specifinių profesijų nedarbo lygiu. reikia atsižvelgti į savo talentus, sugebėjimus, charakterio savybes ir pomėgius. o ką bekalbėti apie tokias specialybes kaip mechatronikai, ichtiologai ir pan., kai jų yra milijonai, bet tu nežinai, ką jos reiškia. pasimetimas ir chaosas vyrauja galvoje,  o laiko mąžta ir mąžta, nors baisiausia tai, kad aš jau nespėjau.
kas aš esu? ko siekiu? kur link einu? grūsk negrūdęs šiuos klausimus į nusmurgusę mano galvelę, tačiau atsakymų aš neturėsiu, o klausimų lengvu liežuvio judesiu pridauginsiu. ką aš galėsiu duot kitiems? kuo mano veikla galės būt naudinga? ar mano interesai, prioritetai ir autoritetai tikrai savo vietoj? ar nesubyrės viskas po pirmos kliūties?
aš įsivaizduoju, kad žinau, kaip svarbu teisingai rinktis, bet, kaip minėjau, įsivaizduoju. suprantama, viskas vis tiek yra kitaip. klaida po klaidos - tai jau nebe unikas, o kasdienybė. kartais atrodo, kad visa tai pernelyg sureikšminau, juk tiek daug mano pažįstamų atsidūrė ten, kur juos priėmė (o ką daryt, kai kitur nebeįlendi?) ir dabar palaimingai gyvena nusigėrusių amatininkų gyvenimus. bet aš nenoriu nusigerti ir prisitaikyti prie blizgių tugaus madistų, vos pakaukšinčių su smailiaisiais aukštakulniais ir didelėm iškirptėm. aš nenoriu vaidinti, kad man tobulai sekasi dirbti "sunkų" darbą, mokintis "sunkų" mokslą. aš noriu, kad jis būtų sunkus, o rezultatas pelnytas: ne per lovą su rinkėm ar pinigus mokyklos vadovams. nenoriu lįsti kažkam į sėdimąją, kad turėčiau pinigų rūkalams, bendzinui į parudijusį bmw ar zvonkės koncertą.
noriu, kad tai būtų rimta, tikra, pateisintų mano beprotiškus lūkesčius ir duotų naudos ne tik man, bet ir aplinkai, visom prasmėm skurstančiai visuomenei. noriu kelti viską aukštyn, versti kalnus, skiepyti entuziazmą, visada turėti stimulą ir juo dalintis.
velniop visas duobes ir kliūtis. privalau jas perlipti! man nusispjaut, ką kalbės visi: aš noriu, vadinasi, turiu tai turėti. man nusispjaut, kad jau dabar mano pomėgiai skaityti, klausytis kitokios muzikos, laisvesnėm pažiūrom žvelgti į pasaulį ir leisti laisvalaikį kultūringiau yra mažų mažiausiai smerkiami. man nusispjaut, jei viską turėsiu padaryti viena - padarysiu, jei reikės.
kartais ambicijas reikia pateisinti, nes jos gali būti stipresnės už žmones. bet aš žinau. turiu žinoti, nes nenoriu sėdėt padžiovus pirštų prie mažo staliuko ir lakuotis nagų. noriu veikt, dirbt ir daryt kažką svarbaus. nenoriu visą gyvenimą bambėt ir būt nepateisinus savo lūkesčių.
privalau.
turiu.
noriu.
žinau.

2 pastebėjimai:

Mėnulių alėja rašė...

Svajoti yra viena, svajoti realistiškai - kita. Nežinau, kuriai kategorijai priklauso tavosios. Tiesiog kiekvienas žmogus, kol jaunas, svajoja pakeisti pasaulį. Bet ne visi suvokia, koks tai sizifiškas darbas. Daugumai vieną dieną atsiveria akys ir jie pamato bestovį prieš realybės kryžkelę, kur galima pasirinkti pilką masės kasdienybę, savo neišipildžiusias svajones (kitaip sakant - degradavimas) arba siaurą begalinį bruzgynais užžėlusį takelį ten, kur eina tik tie išrinktieji, suvokiantys savo svajones realiai, spjaunantys į "negaliu, nemoku, nesugebėsiu". Bet neužtenka tada tik norėti. Reikia veikti. Sėkmės. ;)

laura rašė...

tikriausiai aš būčiau ta svajotoja, kuri yra toli nuo žemės (o ten labai gera).tikriausiai tu esi teisi kalbėdama apie jaunų žmonių svajones ir siekius ir man taip pikta,k ad taip yra, kad kažkas sako, jog čia kaltas amžius. matyt, senstant pavargstama, pasiduodama aplinkos spaudimui. dėl liūdna,