BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-05-22

4

tas, kurį be konkurencijos galima pripažinti engiamiausiu, nuo pradžių pradžios. netinakmos spalvos, gyvenamoji vieta, etiketas, mąstymas. kiek žmogui reikia, kad būtų palaužtas? jis gavo šią dozę ir dar daugiau. už ką vis tai? kad kažkas pasijustų stipresnis, geresnis, prasiskaidrintų sau dieną kito skausmu, pasijustų geresniu, kad prajuokino kitus, išalkusius skausmo.
puikiai prisimenu padykusį berniuką, kuris nepasižymėjo meile mokslui, tačiau buvo paslaugus ir geranoriškas. buvo darbštus ir turintis įsitikinimus, nors ir lengvai perkalbamas, tačiau buvo smulki asmenybė, mailius, rėklių pasaulyje. jis dirbo, gal tik dėl sunkių gyvenimo sąlygų, padėjo šeimai, nes galbūt buvo to mokytas, ir tikrai nenusipelnė būti išjuokiamas kas antrą minutę garsiai ir kiekvieną minutę mintyse.
sakoma, kad vyrauja kultūrinis supanašėjimas dėl televizijos, amerikietiškų svajonių, emigracijų, nors vis tai juokinga, turint omeny tai, kad didžiausias vienodumas, šlykštus supanašėjimas yra mumyse. jis atsirado, apsiraizgė aplink mus, kaip mažojo princo baobabai. priverstinis tapatinimas, kad būtum toks, kaip kiti: beturtis vertybėm, meile savitiems dalykams, įvairialypei muzikai, pažiūroms. priešinsies - būsi trypiamas, žudomas patyčiomis. gal atsiras ir tokių, kurie mielai paleis į tapatinimo darbą ir kumščius. galų gale juk dirbti liežuviais ir rankom smagiau, argi ne?
gailiu to laiko, kai pati buvau vienoda banditė, kai elgiausi taip, kaip dabar smerkiu. gailiu savo valios trūkumo ir kad žudikė tuštybė tęsia savo juodą darbą su tavimi.

0 pastebėjimai: