BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-04-29

padūkėlio galia

žaluma jau užkariauja plikus stovus, kurie kažkada medžiais buvo pavadinti. oras geras: neklusnius plaukus, išlindusius iš tvirtos kasos, plaiksto šiltas vėjas, saulės spinduliai glosto nuo šilumos atpratusį skruostą. iš pakampių lenda žmonės, šnekučiuojas, žaidžia futbolą, krepšinį, mina dviračiais nežinomus takus.
ant stalo guli nauja krūva knygų, į kurias akys bežiūrėdamos degte dega noru kibt į jas greičiau. mano kieme taip pat puikuojas dviratis, laukdamas, kada su juo vėl bus leistasi į žygį. mintys nesivaržydamos keliauja per svetimų žmonių įsitempusius ir kartais apgaulingus veidus. galvoje nerimastingai dūzgia naujos idėjos, vedamos šviežių idilių.
šypsotis nuoširdžiai yra lengviau nei galima būtų patikėti. gal tai priklauso nuo kiekvieno poreikų: žmogus, gerai besijuntąs tik įsigyjęs naują palaidinę, nepasijus laimingas tik dėl to, kad gamtos grožis nieko nekainuoja, kad eidamas gali girdėti vėją, vorą, rezgantį naujas gijas - ką tik nori!
girdi, girdi?
kalas pumpurai.
žaliuoja medžiai.
skruzdės ruošiasi į ilgą žygį.
mintys lyg nenuoramos vaikai bėga, lekia, skrenda!
gyvenam!

3 pastebėjimai:

Karina rašė...

O kai kas nepasijus laimingas, jei negalės su kuo nors tuo grožiu pasidalinti.
Pavydžiu aš mokyklai, kad ten tieeek narcizų, o pas mane jie tikriausiai ir nesužydės.

laura rašė...

o kas neleidžia tam kai kam tuo pasidalinti?
kaip pavydi?

Karina rašė...

Nes tas kai kas yra labai kvailas.
Labai,noriu nuvogti juos visus ir pasidėti savo kambary ant stalo ;D