BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-03-25

"šaipomasi, kad išliktų stipriausi"


ši savaitė, kaip žinia, savaitė be patyčių.  apie tai pagalvojus darosi juokinga, o ką jau bekalbėti apie tai, kai tai ištariama garsiai. taip, aš vėl blevyzgoju apie tą patį - patyčias. mūsų mokykloje buvo organizuojama mini minėjimas. kiekviena klasė turėjo  ant tam tikros spalvos savo pasidarytos plaštakos užrašyti, kas jiems yra patyčios, dėl ko jos kyla, kodėl tai negali būti toleruojama arba pateikti pavyzdį. bene visų delnai buvo papuošti dviem, trim žodžiais.  tiesa, buvo ir gana orginalių minčių, tokių, kaip: "šaipomasi, kad išliktų stipriausi" ar "šaipomasi iš silpnesnių, kad būtų įrodytas paties kietumas".  juokinga, juokinga, juokinga. 
tikrai juokinga tai, kad kiekvienas smurtautojas laiko save stipriu ir netgi teisiu. o tie, iš kurių šaipomasi, silpnieji. mano nuomone, tas, iš kurio tyčiojamasi, silpnu taps tik tada, kai nebeištvėręs ims kenkti sau žalodamasis kūną ar psichiką arba taps tokiu pat "kietuoliu", kaip ir jo skriaudėjai. deja, turiu pasakyti, kad taip nutiko ne kartą. puikūs pavyzdžiai visokie emo judėjimai (tada, kai jie būna ne mados reikalas ir išsigalvojimas, jog čia kieta), kauno ir kitų miestų savižudybės, beje, kaip žinia, ir ne tik lietuvos. karts nuo karto vis nuskamba istorijos, kaip vienas ar kitas paauglys pakelia ranką ne tik prieš save, bet ir kitus mokinius, mokytojus, bendraamžius. kitas minėtas atvejis, kai vaikai ima elgtis taip pat, kaip jų skriaudėjai. gal taip nutinka, nes nebeatlaikomas spaudimas? gal mes pernelyg apatiška kitiems, besirūpinantys tik savimi ir abejingi pasauliui. 
dar juokingiau būna tada, kai žmonės kelia savo kietumo lygį naudodamiesi kitais, žemindami aplinkinius tik dėl to, kad šie, galbūt, neturi tiek problemų, suvaldo save, elgiasi su kitais taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su jais. šaipymasis, jog išliktų stipriausi tikrai nėra pats tinkamiausias lyderių atsisjojimo būdas. su tokiais apgailėtinais veiksmais palaipsniui ateina ne tik totali paties degradacija, bet dar ir visuomenės. kodėl? nes nebelieka tokių, kurie galėtų padėti skurstantiems tėvynainiams, neduoda jokių idėjų keisti juos auginusiai papuvusiai santvarkai, nyksta vertybės ir ilgai puoselta kultūra, žūna tai, dėl ko buvo kovota. artėjama prie žmonijos išnykimo tarsi savotiškos mutacijos. mes neišnyksime rytoj arba poryt dėl to, kad nevaldome žodžių, tačiau kas nutiks po n metų? ar žmogus įgaus iksmniškų galių ar vėl taps primatu? nors aš drįsčiau teigti, jog jis dar nė nepaliko tos šiltos primato prigimties.


neviltis, nuovargis, stresas ir kiti veiksniai tikrai nėra pasiteisinimas dėl savo elgesio. siusti galima kiek norima, bet tik neliečiant kito, nes kiekvienas turi eisę būti laisvu, pripažintu ir toleruojamu visuomenės nariu.
tai, kad visa tai vyksta tarp vaikų, nesumenkina problemos. priešingai - ją padidina. vaikai, jaunimas yra užburtojo rato dalys, kur viskas kas pora metų keičiasi zonom. 
taigi, ar tikrai mes jau tokie kieti, naudodami savo "jėgą" ir juokingai atskleisdami bejėgystę? pasvarstykime, link kol labiau linksta širdis. nors mano eiliniai svaičiojimai ir nieko negraudina, vis dėlto, kas bus ateity, jei mes nekreipsime dėmesio į save, jei belaikiai suaugėliai neatkreips dėmesio į mus. kiek dar vaikų linijų reikės įkurti, kad ten būtų skambinėjama ne pasišaipant iš dirbančių, o dėl to, kad būtų išsikalbėta. kiek dar turės atsirasti socialinių organizacijų, kol visi susigribs keistis ir keisti.
pirma, mažų mažiausiai, smurtautojai, susigėskit.


0 pastebėjimai: