BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-03-02

obsesija

žinau, kad kai kas greit važiuos į koncertą ir man taip spaudžia širdį, kai girdžiu tą žmogų kalbantį apie laukiantį gerą pasitaškymą. ne, tikrai jam nepavydžiu, tiesiog čia išlenda piktoji nostalgijos pusė: vėl vokiečiai, vėl vilniuje.. o ką jau kalbėti apie tai, jog kasdien matau, girdžiu ar jaučiu kažką, kas man primeną visą tą gėrį, slypėjusį širdyje iki tos nelemtosios dienos. kad ir kaip nesinori pripažinti, bet aš vis dar esu valdoma jų, nepaisant to, kad negaliu žiūrėti į jų nuotraukas, klipus, klausytis senų, nuostabių dainų, kurios stabdydavo širdies darbą. kas būtų, jei paspausčiau "play"? arba atsidaryčiau senus foto aplankus, jei peržiūrėčiau spalio 22 - osios vakaro įrašus?
priklausyti nuo kažko - žudyti save. sakau tai ne ta prasme, kai vaiaks priklauso nuo tėvų ar kišenpinigiai nuo pažymių. kalbu apie tą žmogiškąją priklausomybę nuo tam tikro žmogaus ar muzikinės grupės, ar dar ko. niekas netrunka amžinai, nepaisant to, ką skelbia daug naivių entuziastų ar one.lt anketėlių paantraštės. tai, kas iki šiolei tave jaudino iki širdies gelmių, teikė prasmės, vilčių ar juokingų svajonių, vertė fantazuoti ir kurti, tapyti ant pilko pasaulio ryškiausiomis spalvomis, pūsti vėją visu smarkumu, o žuvis skraidyti rytoj gali treptelt koja, teikdamas, jog jam gana, jog metas atsiveikint ir tarsi netyčia stumtelt į verdančias gelmes, iš kur jau kyšo palaimingi ragiukai. rytoj tavo džiaugsams gali virsti agonija, įsiūčiu, apmaudu, neviltimi. tobulai sustatytas tikėjimo pagrindas sulūžti į kvintelijoną mažų šukelių, kur negaliotų jokie fizikos dėsniai, taisyklės ir teisingumas. ten tekaraliautų vienintelė pikčiuvienė - agonija, kuriai nė motais būtų verkšlenimai ir bandymai stotis ir veržtis tolyn srauniausiomis upėmis, kur vis dar pilna stebuklų. 
aš negaliu ramiai žiūrėti į juos, bet nebežiūriu ir su tokiu pasigėrėjimu. kai bandau išvysti tą patį, kas suko viską pašėlusiai linksmu greičiu, išvystu ilgą nostalgijos liežuvį, vrtą pagarbos tik dėl to, jog tai mano paauglystės prisiminimas, pilnas gražiausių akimirkų. tiek blog'o įrašų, tiek sapalionių, pagyrų, šauksmų ir įtikinėjimų, jog jie fantastiški, jog jie stebuklingi! jie nebus gyvi tol, kol player'is tampys jų muziką, jie bus gyvi tol, kol aš taip norėsiu, nes aš taip sakau. nes taip privalėte privalo būti. nes jei aš noriu - tai jie gali neegzistuoti. jie bus gyvi tol, kol aš prisiminsiu, tol, kol pakęsiu visą tai, ką gavau ir ką atidaviau.
jie buvo, bet nereiškia, kad liks ir ne dėl to, kad buvo netikra jų fanė. taip bus dėl to, kad kažkur manyje dar slypi žingeidūs principai ir aš jaučiuosi blogai.
man nereikia penkių atsikirų, man reikėjo visų kartu, bet tai neprivalo reikšti, jog reikės. tai neprivalo reikšti, jog jų šypsenos ir akių žvilgsniai tokie pat beprotiški, kad jų girdimu garsu paverstos natos ir balsai yra tokie pat žlugdantys ir keliantys į padanges, tai tereiškia, jog jų nebėra, nebebus ir gal niekad nebuvo, nes jei išliktų, tai būtų man ir mano, ir tai būtų per tobula šiam pasauliui.


0 pastebėjimai: