BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-03-24

kovos menas

Žodis – saviraiškos forma, kurios dėka galime papasakoti pasauliui apie save.
Žodis nuo seno turėjo didesnę galią nei tikras ginklas. Per karus tūkstančiai rašytojų, poetų, mokyklų, ryšio perdavimo agentūrų buvo likviduojama tam, kad dėl jų aštrių žodžių žmonės nemaištautų, tam, kad būtų prarastos bet kokios galimybės išgelbėti tautą. O tautos širdimi visą laiką buvo ir bus žodis, skelbiantis apie jos nepaprastą kultūrą, mįslingą praeities istoriją, tautosaką. Žodis – visų žmonių negęstanti viltis, jog jų sukurta istorija nebus pamiršta. Matyt, dėl to ilgainiui ir imta žodį perkėlinėti į lapą.
Kiekvieną dieną nė nepagalvodami paleidžiam į pasaulį nesuskaičiuojamą daugybę žodžių, tačiau ar susimąstome, kiek jie reiškia mums ir mūsų aplinkai? Žodžių dėka galime nusakyti savo vidinę būseną, nustebinti sau brangius žmones ir patys likti nustebinti. Juk argi ne smagusulaukti šventinio sveikinimo su orginaliu ir nuoširdžiu sveikinimu, linkinčio ne tik sveikatos, laimės ir pinigų.
Deja, visais laikais buvo ir tokių, kurie niekino žodį. Dar labiau gaila, kad tokių tebėra ir šių dienų visuomenėje. Žmonės, nesuprantantys, kiek daug galios turi žodis, dažnai vartoja svetimybes, keiksmažodžius. Bet baisiausia ne tai. Baisiausia, kad kartais jų žodžiai žudo. Ne kartą viešai buvo kalbėta, apie patyčias, kurios priveda jautresniuosius prie savižudybės tik dėl to, kad kito asmens pasakyti žodžiai buvo neapgalvoti. „Pasaulyje, taip dažnai šaltame ir abejingame, dvaisą pakeliantys rašteliai yra tarsi šilumos ir ramybės šaltiniai“ – sakė scenaristas F. Baueris. Bet raštelių nedaugTaip nedaug, jog ir patys žodžiai ima merdėti. Pamirštamos meninės priemonės, taip pagyvinančios kalbą, pasiliekant tik tučius ir negyvus žodpalaikius. Kodėl mes daužome savo sielos veidrodžius?
Taigi, remdamasi istorija ir savo gyvenimo patirtimi, galiu drąsiai teigti, jog žodis – kovos menas, kurį naudojant reikia įdėti daugiau proto nei sprendžiant matematikos uždavinį. Nepamirškime, jog žodis ne tik suteikia sparnus, bet ir žeidžia bei miršta.

1 pastebėjimai:

Karolina. rašė...

miršta.. žudo.