BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-02-05

žvirbliais lekioti jie priversti



Ir klausimas po klausimo didėja
Vos bepasiekiu, vos nešu,
Iškeldamas, kaip vėliavą prieš vėją,
Kas mirtina, bet amžinai gražu.

apie ką aš šįkart? apie pačius papraščiausius žodžius, kasdieninius jų kelius.  kaip man suprantamiausią pavyzdį imu save ir savo aplinką. ausys, sugavusios žodžius, siunčia signalą į galvą, kur atpažįstu, jog kažkas pasakė kokią svetimybę, barbarizmą. suprantu, kad tiesog neįmanoma kalbėti taisyklingai kiekviename ištartame skainyje ir nelaikau to dabartiniu savo pasibaisėjimo objektu. man kraupu dėl to, kad prie ne taip jau ir duag metų žmonės klojo savo gyvybes dėl to, kad ateities karta turėtų savą kalbą, literatūrą. tačiau ar dabar tai vertinama taip, kaip turėtų būti? kodėl dabar gatvėj sutikto praeivio paklausus apie rezitencinę literatūrą, jis paklaustų, kas tai per mėšlas? o svarbiausia, kad jis taip pasakytų net ne lietuviškai, o spajutų kokį "krč. nedaejna man. vpč." ir tai tėra tarsi diminutyvas, lyginant su kasdienine, plačiausiai vartojama mūsų kalba. 
kažkada pati žerdavau žirnius "aa, daba tai jau man daėjo. tu biškį protauk, ok?" ir panašius niekus, kai bulkutės ir bulkos dar buvo neįkandamos, o bliūduose netilpdavo sasyskos.

Celėje vienuolyno
prieš aušrą
narkozėje temstant
šviesai operacinės
griovy, pasidirbus
prigėrus ar glostant
karčius kumelei arklidėse nuosavose

tas pats unitazas
o dieviškas,
dieviškas užpakaliuk.

patys žodžiai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. reiškiamės jais kalbėdami, rašydami. suprantame išgirdę, perskaitę. neįtikėtina, kiek daug gali nulemti patys papraščiausi žodelyčiai, sudaryti iš, regis, nereikšmingų raidelių. žmonės kalba ir kalba, kalba ir kalba, ir nesusimąsto, ką, kada ir kaip pasakė. vėliau, galbūt, prisimena savo pasakytus žodžius, jais didžiuojasi arba gailisi, bet aš ne apie tai. kartais mes neatsirenkame to, ko mums tikrai reikia iš viso to margumyno, o kartais, kartais mums tiesiog trūksta raiškumo, spalvų. kartais žodžiams reikalingas balso tembras arba išskirtinės emocijos, išeinančios raidėm. kartais mums tiesiog reikia pagalvoti apie žodžių galią ir tada imti atsargiau mosikuotis tarp aplinkinių, kad netyčia nesuvaldžius tos srovės, nesugurintum kieno nors veido ašarų srovelėm.


Eilėraščių antraštės dega
Juodo puslapio gelmėje.
Tavo širdį - tirpstantį ledą-
Kaip išlaikyt ugnyje?
 

0 pastebėjimai: