BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-02-04

žvaigždės išsislapstė


kur dingo šviesa, kuri dar nesenai raibuliavo akyse, ir įsakinėjo šyptelt ar bent jau viduje džiūgaut dėl pačių papraščiausių ir kartu nuostabiausių dalykų? ją pavogė. jaučiuosi, kaip vaikas, iš kurio kažkas atiminėja saldainį. tas kažkas toks didelis ir sudarytas iš daugybės skirtingų žmonių, veiksnių, detalių. jis masyvia ranka kilnoja ledinuką ir piktu žvilgsniu žiūri į bespalvias mano akis. jo lūpose įsižiebia ironiška šypsena. individai neatsiejami nuo kitų individų. mano laimė priklauso nuo jūsų laimės, bet vogdami gėrį iš savęs, vagiate ir iš manęs.
o laimė ir švieselė toks trapus dalykėlis ir neapsakomai stipriai priklausoms nuo mūsų. tie, kurie sugeba saugiai laviruoti tarp piktai atsikišusių uolų, niekada nepraranda savosios ugnelės. mokantys iš saugoti tai, kas jiems šventa, yra geriausias pasaulio atradimas. ir kai aš pykstu ant tų, kurie nuolat spindi šypsena, žinokit, jog aš tik juokiuosi pati iš savęs. neturiu tų gebėjimų kabintis tvirtai, kaip kad dabar. pamačiau, paskaičiau, išgirdau.  šiandien sudrebinti visos savaitės kurtą laimę, sandariai laikytą stiklo rutuliuke, pavyko lingabaliui. kartais mano akys atsisako matyti ir girdėti veidmainius ir tokius neapsakomai šlykščius veidus. išpurtusius nuo gobšumo ir nepykantos, nejaučiančius, kada gana meluot, kada sustot ir palaukti, kol jaunesnieji pereis per gatvę. kaip jaučiatės jūs, kai matote žmones su bekraščiu savimeilės ir pasipūtimo indu vietoj širdies? tokiais atvejais mano žvilgsnis pats nukrenta ant žemės ir laukia, kada visa tai baigsis, kada vėl išvysiu šviesą ir patį papraščiausią ir pigiausią prabangumą - įstabes sniego pusnis su įspaustais sniego angelais. tokiomis akimirkomis laukiu, kada galėsiu išbėgti į vienišą orą ir įkvėpti savo svajonių pasislėpusių vilčių.  kaip kad dabar. 
sugavau savo laimės rutuliuką su keletu ryškėjančių spalvų viduje ir suspaudžiau delne. žinot, ką pajutau? šilumą. 
mano laimė ir šviesos ryškumas priklauso nuo šalimais esančių būtybių ir aš tuo džiaugiuosi. aš džiaugiuosi visomis sumautomis savo dienomis ir daugiau liūdžiu dėl džiaugsmingų, nes biaju pamiršti. bijau milijardo dalykų, bet dabar tai nesvarbu. artimiausiai esantys individai guli įsisupę į šiltas antklodes ir gilinasi į, tikiuosi, spalvotus ir karštus sapnus. ir aš įsivaizduoju jų šypsenėles, pasirodančias sapnuojant saldų sapnelį.
nedrąsiais žingsneliais mano žvaigždelės grįžta į naktį.

0 pastebėjimai: