BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-02-01

žmogaus nužmoginimo sistema


bene pirmą kartą viešai taip konkrečiai orientuojuosi į istoriją. ne kartą kalbėjau, klausinėjau savęs, kas gi yra tas žmogus? kartais į tai atsakyti bandydavo padėti blogo skaitytojai, reikšdami savo opinijas, kartais atsakymo nuotrupos ateidavo per sapnus, realius gyvenimo nutikimus, knygas. aš nežinau, ar kada galėsiu atsakyti į tą klausimą, tačiau tikiu, jog ieškoti atsakymo yra geriau nei laukti, kol jis pats ateis, arba visai tuo nesidomėti.
vieną iš man, kaip dešimtokei, aktualesnių temų, antrasis pasaulinis karas, kuriame nesivaržydama į viršūnes brovėsi žmogaus nužmoginimo sistema.
antrasis pasaulinis karas -
lagerių klestėjimo laikotarpis. apie karą, jo žiaurumus, trūkumus ir netgi privalumus norėjau parašyti čia tūkstančius kartų, bet rankos nekildavo, o kūnas atsisakydavo ir valgyt, ir kvėpuot. kartais tokiems pjūčiams sukilti pakakdavo istorijos vadovėlių, kartais remarko romanų. vis dėlto, šiandien pradžią ir stipriausią postūmį padarė antrą kartą skaitytas balio sruogos "dievų miškas". vargšas žmogus, atkentėjęs lagerio gyvenimo ypatumus, grįžęs į numylėtąją tėvynę ir vėl tapęs žmogumi su profesija, jis parašė nuostabų kūrinį, kuriame it nupenėta senė dunksojo ironija, pašaipa tai žmogaus žlugdymo sistemai. ši didingas asmenybė, grįžo ir ilsėdamasi - gydydamasis birštone parašė kūrinį vertą pagarbiausių ir šlovingiausių žodžių. sruoga neverkė, nepasakojo ir netauškė, kaip jam ten, šauniajame lageryje, buvo blogai, neprašė jo gailėtis. jis tiesiog šaipėsi. tatai man atrodo garbinga. nedaugelis išdrįstų atsispirti dievų miške įkurto štuthofo koncentracijos stovyklos ypatingai draugiškoms gyvenimo sąlygoms, siūlančioms kasdien gauti dešimtį kartų lazda per kuprą, prabangiame bendrabučio bloke auginti krūvą naminių gyvūnėlių. apie tokias koncentracijos stovyklų privilegijas būtų galima kalbėti ir kalbėti, tačiau aš visai nenoriu sukelti jums pavydo, kad negalėjote pagyventi tokioje puikioje poilsio vietelėje.
lageriu galima laikyti ne tik vietą su kasdieniniais nemokamais masažais lazdomis. tai vieta, į kurią patekęs žmonės virsdavo kankinančiais gyvuliais arba aukomis. visos aukos tai menkniekis palyginti su tuo, kas buvo jų kankintojai. mano nuomone, labiausiai reiktų gailėtis tų, kurie tapo žvėrimis. jie suardė savo žmogiškąjį pradą ne augdami, o patekę į kito antžmogio sukurtą viešbutėlį, sakais kvepiančiame pušynėly. viskas atrodytų žavinga ir mįslinga, jei ne faktas, kad tą vietą persekiojo nelaimės - kasdieninės poilsiautojų mirtys dešimtimis. gal jautriems atvykėlių kūnams nepatikdavo skrepliuotas viralas, kuriuo buvo matinami, o gal tai dėl visuomeninės veiklos (matyt, pernelyg nuobodu jiems ten buvo). dar galėčiau teigti, jog taip buvo dėl to, kad stovyklauti susirinko pati netinkamiausia publika - na ką gi veikti tiems inteligentams miškuose? iki šiol to nesuprasiu. juk ir stovyklos darbuotojai to paties savęs klausinėjo, nes ryškiai poilsį numatė jie tik spirituko varytojams, vienam kitam buhalteriui, staliui, dailidei ir panašaus plauko meistreliui. turėčiau paminėti, kad ten susirinkusi kompanija ir šiaip buvo emociškai išsekusi - žiūrėk, tik liks žmogelis vienas, tuoj virvę po kaklu prisitaiso, arba gerą draugą susiranda, kuris gera plyta maukaulėn užvažiuoja. tada duodama pasireikšti stovyklos stilistams. jie kaip šauniausi meistrai cheminiu pieštuku greit aptvarkydavo pavargusį to emociškai išsekusio vargšelio kūną ir staigiai pristatydavo prie krematoriumo durų. 
prabangi ir neskūpi stovykla buvo. ir ko visi kritikai tai gaili gero žodžio jai?
vis dėlto, koncentracijos politika buvo nepriekaištinga. nužmoginimas bene labiausiai klestinti politika pasaulyje. dabar kalbu ne tik apie lagerius, jų aukas, prižiūrėtojus. net baisu pagalvoti apie argumentus, o galvoti čia daug nereikia. visais laikais ši politika ar sistema, ar kas tik norit, turi didžiausią pasisekimą. tai puikiai įrodo kasdieninės pašaipos, žmonių mirtys iš bado, savadautojų nužudytos nepaklusnios moterys, agresyvios šeimų gyvenimo realijos, rasizmai su tuo pačiu Metju Šepardu, karai, karai ir dar kartą karai.
kokia gi yra žmoginimo sistema? (jei tokia yra.)

1 pastebėjimai:

Sandra rašė...

O man Balys Sruoga nepatiko, man daug artimesnis Remarkas, toks jausmas, kad jis stovi šalia ir visa tai pasakoja, o B. Sruoga... Jauti, kad skaitai knygą...