BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-02-17

šlept pašlept, kojytės braukia žolę aukštą


mes dešimtokai. aš dešimtokė. nuo pat pirmos dienos mokykloje mums buvo aiškiai pasakyta, jog šie metai bus sunkūs. nežinau ar turėčau tikėti tais piktais balsais, kurie tada mus supažindino su agresyvia ateitimi. pirmos rugsėjo dienos buvo nerūpestingos: grįžus namo išsinerdavau iš juodos suknutės, įlįsdavau į patogius šortus, didelius marškinėlius ir brūkštelėjus ryškiu lūpdažiu per lūpas šokdavau ant dviračio, kuris tada, rodos, leido man jaustis laisvai. lėkdavau prie nemuno, įsitaisydavau ant nuožulnaus kranto, tarp aukštos žolės, ir jausdavau karštus saulės spinduliukus, baksnojančius į nugarą, klausydavausi, kaip vandeny nerimsta žuvys, rankos automatiškai pindavo apyrankes, tas spalvotas ir žaismingas, kaip kad karina buvo išmokiusi, o mintimis aš lėkdavau šviesos greičiu per svajones, kosmosą, naujas idėjas, prisiminimus - viską, kas man tada atrodė svarbu ir leido būti visavertišku žmogumi. tačiau dažai nuo lūpų vis trynėsi, kuodelis smuko, jį keitė negyva kasa, ant kelio šlaistėsi bedvasiai lapai, po to valkataujančios snaigės. dienos pykdamos tamsėjo ir tarsi kerštaudamos neleido toliau jaustis taip puikiai, kaip tomis pirmomis dienomis.
dabar, kai tie balsai darosi vis piktesni ir imu abejoti ar jų piktumas turi ribas, aš jaučiu kaip nemaloniai kažkas laiko mano koją, spaudžia stipriu gniaužtu ir nepasiduodančiu monotonišku balsu reikalauja rinktis. vaiku būti gera. neapsakomai gera! pradinėse klasėse aš buvau tvirtai įsitikinusi, jog būsiu policininkė, tokia, kokias rodo per televiziją, kietus veiksmo filmus. vėliau mano svajonė išpuiko ir aš apsisprendžiau, kad  būsiu nepakeičiama slaptoji agentė. ta proga mokinausi vaikščioti ant rankų, spardytis ir greit bėgioti. na, suprantate, reikia pasiruošti, o juk ketinu būti ne iš kelmo spirta slaptąją agente. tuo senu senu laiku mes visi žinojome, kuo būsime. anot to seno plano, bene visi turėjome tapti policininkais. ironiška, dabar ta kryptimi neketina pasukti nei vienas. kodėl? mat per dažnai pateko į policijos akiratį, pažymiai atitinka tik suvirintojo kolegijos reikalavimus. ką gi, juk mes renkamės, tiesa?
po keleto mėnesių iš vaikų sąrašų būsiu išbraukta galutinai. niekas nebežiūrės į mane užjaučiančiomis akutėmis ir nesakys, kad reikia pagailėti ir padėti vaikui. susilauksiu nejautrių žvilgsnių su kaltinimais, jog nesu kieta suaugėlė, kokia jau privalau jaustis. privalau, net jei nenoriu, nes visi skuba ne ta kryptimi, kuria reikia, dėl to jie ir nespėja ir jie nori, kad man būtų taip pat. begėdiška. aš būsiu atvira visų smūgiams ir nereikalinga, kaip kad dabar nereikalingos geros knygos.  mano svajonės, profesija, ateities planai - nežinomybė, atvira tik dar didesnei nežinomybei. jaučiu, kaip kasdien, kas minutę, per mažą plyšėlį į mane skverbiasi ta pilka, kokti ir grubi nežinomybė, kartais ji ima sunktis lauk ir keletui akimirkų lieku tuščia, viduj tik vienišai nulaša koks užsilikęs to tiršto šalto nieko lašas, o paskui tarsi paspaudus grįžimo mygtuką viskas ima lėkti atgal. tegul sau lekia, dabar  man tai netrukdo, nes aš atvira ateičia. noriu pamatyti, pastebėti, išgyventi ir pasirinkti ir turėti laisvę rinktis ir kaartotis, taisytis ir kvėpuoti, ir, galų gale, gyventi taip, kad būčiau patenkinta, o patenkinta aš būsiu tada, kai bus patenkinti tie, kurie aš noriu, kad būtų tokiais.

3 pastebėjimai:

ielė rašė...

nežinau kodėl, bet šypsojausi. man patinka, kaip tu dėstai mintis, kad nebijai ir visuomet būni atvira. miau, juk žinai, kad tavęs tiesiog neįmanoma pamiršti.

Ieva__________________________________________ rašė...

Man jau 22 (ojojojojoj), mokykla praeity, universitetas praeity. Kai dabar pagalvoju, jie ir buvo tie, kurie vertė suaugėliškai galvoti. Kita vertus, niekada iki galo nepasidaviau. O uždarius duris išėjau į vadinamą gyvenimą,darbą, ir paradoksalu - tik dar labiau jaučiuos vaiku.Kartais. Kartais net dažnai. Ir dar gerai pagalvosiu, kuo būsiu užaugus ;D
Niekada nesakau, kad mokykloj arba universitete geriausi metai buvo. Nėra ką lygint. Bet čia juk skonio reikalas ;)

Sandra rašė...

Patinka man tavo įrašai. Iš tikrųjų, reikia rinktis, bet nežinau, ko norėsiu. Rinksiuosi lietuvių, matematiką, anglų, fiziką ir istoriją išplėstiniu, turėsiu galimybę beveik visur, išskyrus mediciną, žinoma. Negalėsiu būti medike vien dėl to, kad paniškai bijau adatų. Ir šiaip, dažniau man parašyk, nes su tavim smagu paplepėti, apie visokiausius rimtus ir nerimtus dalykus.