BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-02-12

kasdieninio apvalko strigimas

kartais pažiūrėjus į žmones iš šono, galima pastebėti jų ydas ir privalumus. nesvarbu, stebi praeivį ar puikiai papžįstamą žmogų. esmė tame, kad niekada nesuvokiame, kaip teisūs ir kaip klystantys mes esame. kodėl taip nutinka? priežastis paprasta. mes - žemės kurmiai, bijom gyvenimo, aplinkinių, savęs, dėl to negalvodami pasiryžtame gyventi tik savo sukurtame pasaulėlyje, kur vyrauja monotonija, rutina ir pernelyg žemiški dalykai. 
kada pradeda gyventi tokiame absurdo gyvenime? kai pradedama senti? ar tai mažesnių sąskaitų nuopelnas, kad retkarčiais sudžiūvusiose lūpose pražysta šypsena. tiesa, ji gyva, kaip plaštakėlė, viena dienelę, iki kito pikto laiško, antspauduoto kokios nors komunalinės įmonės antspaudu. o gal visa tai įgimta? na, žinote, mutacijos ar genai. gal tai, kaip radiacija, paveikė žmones spartus technikos tobulėjimas.  gal tai tėvų, šeimos, artimųjų, aplinkinių skiepijamas požiūris, išugdomi refleksai. 
o kiek esame priklausomi nuo kitų? ir kiek valingi? kiek stiprūs ir atkaklūs, pasiryžę kelionėms link tikrojo ir nepriklausomo savęs? kiek iš viso to norinčių ir apskritai apie tai galvojančių? kiek yra tokių, kuriems gerai būti priklausomiems nuo jiems vadovaujančio žmogaus? 
kartais aš tikiu, kad žmonės net ir pasmerkę save ilgai gyvenimo kasdienybei, trūnijimui suplėkusiame palte ir keiksmažodžių bei nepasitenkinimų gaidoj, gali pasikeisti ir tapti tokiais, apie kokius svajojo būdami mažiukai, kai ant mažų pirštelių skaičiavo, kiek dar reikia laukti, kol galės žaisti jų amžiui tinkamais žaislais, kaip gauys nusikaltėlius dirbdami policininkais (kaip svarbu tai, jog dabar pamatę faraonus
jie keikias vaizdingiausiais žodžiais).
praradę savo išskirtinįjį apdarą įsivelkame į bendrą pasaulinę sutaną ir prarandame savo tikrąją tapatybę. lieka tik bereikšmis vardas ir pavardė, kurie atminty lieka taip pat gerai, kaip sėkmingas alkūnės laižymas liežuviu.


0 pastebėjimai: