BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-01-19

gėtės "faustas"

faustas:
kad ir dailiausę užsimesčiau skraistę,
vis viena slėgs mane žmogaus būtis.
esu per senas, kad galėčiau žaisti,
per jaunas - kad atšaltų man širdis.
gyvenimas... ką gali duoti jis?
"venk to! susilaikyk nuo šito!"
štai ta, išbeldusi ausis gaida,
kurią ligi pat grabo visada
užkimęs balsas gieda tau... iš ryto,
nespėjęs nė atmerkt akių,
drebu iš siaubo ir beveik verkiu,
galvodamas apie vargingą dieną,
kuri beprasmiškai praeis
ir, negandais grūmodama naujais,
žlugdys man įgeidį kiekvieną,
kuri palaima džiaugsmo valandos
aitria pagieža taip užnuodys,
jog godos ir jausmai, ir tartas žodis
tulžim savaime atsiduos.
o kai pasišlykštėjimą įveikęs,
vėlyvą naktį puolu patalan,
pikti spanai ir mintys klaikios
nė mirksniui poilsio neduoda man.
širdy manojoj plazdanti dievybė
yra gaivi, galinga ir gaji,
bet nors atrodo jos jėga beribė,
pakeist aplink negali nieko ji.
gyvenimas toksai - sunki našta,
ir aš kasdien mirties meldžiu slapta.

metistofelis:
tačiau ji niekad, kaip žinia
nebūna laukiama viešnia.

faustas:
pavydžiu tam, kuris ugny kautynių
su laurų vainiku sutinka ją\arba smagus, po šokio paskutinio,
užmiega amžinai mergaitės glėbyje!
akivaizdoje dvasios viešpatingos
kam aš nepuoliau į mirties rankas?

<..>

faustas:
varpų harmonija kilni
išblaškė mano nuliūdimą:
jaunų dienų prisiminimą
ji vėl prižadino many...
o, tebūnie prakeiktos godos,
kurios nelaisvėj laiko mus
ir, neatnešdamos paguodos,
suteikia sielai vien skausmus.
prakeiktas piktas išdidumas,
kuriuo mes dangstomės dažnai,
prakeiktos nykstančios kaip dūmas
pagundos ir tušti sapnai.
prakeiktos svajos apie jaukų,
džiaugsmingą židinį šeimos,
apie javų tau brangų lauką
ir gėrį laimės amžinos.
prakeiktos pinklės aukso stabo,
jo apgaulinga prabanga,
kurią išvydę gobšai dreba
ir galvą pameta staiga.
svaigioji vynuogių saldybė
ir meilės polėkiai aukšti,
viltis, tikėjimas, kantrybė -
lai būna amžias prakeikti!

metistofelis?
<..>
nebejuokauk su sielvartu daugiau,
kuris tarytum vanagas užpuolė.
tegul aplink tave minia tamsuolių,
bet ž m o n ė s jie - tokie kaip tu, žmogau!
aš patausosiu tavo vargą brangų,
šunsnukių tarpan nepakliūsi tu.
nors neturiu aš baisiai aukšto rango,
tačiau, jei trokšti su manimi kartu
išsiblašky gyvenimo kelionėj,
pabūti vyrų, moterų draugėj, -
aš patarnausiu tau maloniai,
visur pagalbą teiksiu paslaugiai,
bėgiosiu, tavo užgaidoms vergausiu
ir būsiu patarėju širdingiausiu.

faustas:
tu reikalauji parašo, pedante?
nejaugi netiki garbės žodžiu,
kuris negali niekada pasenti?
manai, kad pančiai pažadų bergždžių
gyvenimo audringam vandenyne
supančioti mane kas nors pajėgs?
deja, mes laikomės įsikabinę
šio prietaro - ir mūs neveikia nieks...
laimingas tas, kas turi širdį gryną
ir, davęs priesaiką, aukų nesibaugina.
bet pergamento raidė negyva
ir antspaudas prideramai uždėtas
yra lyg baubas neregėtas,
kurį pamačius, kvaista mums galva.
mes vašką garbinam ir odą...
jų galiai netgi žodis pasiduoda!
tad ko gi, nelabasis, nori tu?
<..>
vis vien, ar pragaro kankynę,
ar laimę man lemtis atneš:
vien tik per kovą nuolatinę
žmogus atranda savo a š.

<..>
faustas:
kaip beprotis
džiaugsmų kankinančių ilgiuos,
ilgiuosi nepykantos džiugios,
beviltiškos paguodos... mano siela,atšakusi nuo mokslo ir žinių,
atsiveria skausmams isų žmonių,
pajusti trokšta ji pasaulio viso gėlą,
geismais jo pagyvent ir viltimis,
kad mano prablaivėjusi vaizduotė
vargus ir laiemę jo galėtų išmatuoti
ir nugarmėti prarajon kaip jis!
<..>

metistofelis:
<..>
gyvenimas prabėgas greit,
o iki tobulybės galas kelio.
<..>

faustas:

bet jeigu, nepasiekę tos svajonės,
kuri nuo seno masina taip žmones,
sudužtų mano potroškiai visi,
tai kas gi aš?

metistofelis:
tik tas, kas tu esi.
eik, užsidėk nors dvidešimt perukų
ar ant sieksninių atsistok kojūkų, -
vis viena liksi toks, koks tu esi.

<..>

metistofelis:
mokslinčiaus kalbą atpažinti bepigu!
jūs semiat savo išmintį iš knygų,
o kas nėra išklota jums raštu,
ko nesat paskaičiavę ir pirštu
užčiuopę ar pasvėrę, tai klaida,
ir būti to negali niekada.

<..>

faustas:
ar laimė - būti kaip akmuo šaltam?
yra didybė virpesy šventam;
svarbu išsaugoti tą jausmo galią,
kuri tau sielą begalybėn keilia.

<..>

sfinksas:
nėr didesnės pasaulyje mįslės
negu tu pats. kas ją įmint galės?
ir žmogui nuodėmingam, ir šventam
esi tu lygiai reikalingas - tam,
kad vienas vis baikštautų blogio spąstų,
o ki tas beprotybes savo tęstų
ir dzeusas gero ūpo neprarastų.

3 pastebėjimai:

Monikutė. rašė...

nekenčiu fausto.

Laura rašė...

gal ir aš nekęsiu, bet tik ne dabar xD.

Monikutė. rašė...

oi, ten kažkokia pieva, na bent jau man. ir kai dar reikėjo iš jo rašyti samprotaujamąjį rašinį, tai iš vis...