BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-01-24

finito


tai, kas truko apytiksliai nuo 2008 - 04 - 30 dingo, išplėšdami iš glėbio visas svajones, vizijas ir viltis. taip ilgai tikėjau radus artimus tobulybės giminaičius, o pasirodo visas tas laikotapris tebuvo miglos pūtimas į akis. nebuvo nieko, kas būtų buvęs vertas tokio dėmesio.
jie gyvavo penkis metus. pažinau juos, kaip grupę dėl ligos neišvažiavusę į euroviziją. pažinau juos, kaip žmones, nebijančius pasirodyti kitaip, ekstrevagantiškus, atvirus, emocingus, energingus, nesilaikančius taisyklių, stereotipų, laisvas asmenybes. mačiau juose tai, kuo pati tikėjau. tikėti dar niekada nėra buvę taip lengva. girdėdama jų dainas jaučiau atradusi kažką labai artimo sau, magiško, žavingo, ypatingo. su didžiausiu pasigėrėjimu spoksodavau į netradicinius judesius ir veiksmus scenoje, gilius klipus. augau su jais, išsiugdydama toleranciją, meilę kitoniškumui, muzikai, instrumentų ir balso tembrui, pasigėrėjimą pasauliu.
kiekviena mano diena spalvindavosi žavingiausiomis spalvomis, neleisdama įkristi į bedugnę. kad ir kokia vieniša ir nesuprasta pasijusdavau, jų muzika, kaip geriausias vaistas, glostydavo mintis.
dabar. dabar jų nėra. jie žada grįžti su naujais projektais. dievemano. kaip klaikiai skamba jau vien pats žodis "projektas". ar tai reiškia, kad krūvos cb fanų tebuvo projekto rezultatas? ar jų jausmai ir aistra tebuvo skaičiukų pakaitalas baltuose popieriaus lapuose? jie žada grįžti po pertraukos, tačiau nesako, jog pertraukos laikas turi ribas. ką reiškia nauji "projektai" jei aš dievinau ne carstenus, juhanesus, sebastianus, timus ir panašius niekalus. aš žavėjausi vientisa cinema bizarre. grupe, kuri buvo spalvota, įvairiapusė, visada pasiruošusi nustebinti, daugiau veikianti, nei kalbanti. žavėjausi penkiais tos ypatingos grupės visumą sudarančiais vaikinais, o ne naujų projektų besiimančiais žmogpalaikiais.
prašau, netauzykit man niekų, jog jie žmonės, jog jie padarė taip, kad būtų laimingi ir aš turiu būti laiminga, kai jiems gerai. blablabla. žinau, kaip klysta įpykęs žmogus, o jei jis dar ir nusivylęs, pilnas apmaudo.
jis sakė, kad nereikia jų ilgėtis, kol jų muzika gyva širdyse. blablabla. jie toku savo pareiškimu - išsiskyrimu nužudė viską, kas buvo gyva.
man nereikia jų, kaip atskirų muzikantų, estrados daininkų. man reikia jų, kaip keistos ir nenuspėjamos cinema bizarre.
kodėl jie sako, kad liktume ištikimi sau, kai jie nebuvo ištikimi tam nuostabiam projektui?
žinau, kad visiems dabar reikalingas pozityvus mąstymas, bet kur, po galais, padėti visą melancholiją? kišenė jau suplyšo nuo slepiamo pykčio ir nusivylimo. plyšdama ji išžarstė ir juokingas fantazijas, kaip mano anūkai klausosi nuobodžių mano pasakojimų apie vaikinus, dažius akius, ilgais plaukais, išskirtine apranga ir įstabiomis dainomis.
dievemano.juk tai pabaiga.
baigsis įrašai, sklidini pasigėrėjimo ir džiaugsmo. neliks tų spalvotų būtybių, tapiusių ant mano pilkų lapų.
netaukškim niekų.
dievemano.
daugiau nebeišeina.
viso gero.

0 pastebėjimai: