BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2010-01-31

ant pilko grindinio saujelė margo žvirgždo


mūsų visuomenė man visada atrodė pilka ir neįdomi. tokia, nuo kurios norėtųsi kuo greičiau pasprukti. nuolat viską stebėdavau, bet pro akis nepraslysdavo tik nusikaltimai, bjaurūs ir klastingi poelgiai, neteisybė, apgaulės, korupcija.  negaliu teigti, kad taip nėra dabar, tačiau imu įtikėti, jog mano susidaryti vaizdiniai, stebint žmones, jų į žemę įkastus žvilgsnius, dažnai klysdavo. man patinka matyti žmogų ir bandyti nuspėti, kas jis, ką veikia, kur eina, kas jo laukia, kaip gyvena. taip pat yra ir su įvairiais pastatais. dažnai eidama pro bet kokį statinį galvoju, kas ten gyvena, kokios intrigos pinasi. tas mano požiūris atrodo toks siauras, kai pabandau į viską pažvelgti iš šono. tai man lyg aukšta nata dzingteli galvon, jog mąstau įspūdingai ribotai, kad nepagrįstai skundžiuosi, kalbu, teigiu, reikalauju, pernelyg daug nepastebiu ir pati save apgaudinėju. melas itin dažnas reiškinys kiekvieno gyvenime. nebūtinai meluoti turite jūs pats. jei esate nemelagis, tai būtinai kas nors meluoja jums. kaip ir minėjau, aš meluoju pati sau, meluoju jums, galbūt, kartais nuteikinėju baisiai priešiškai visai plačiai visuomenei. kaskart suprantu tai vis aiškiau, kai paskaitinėju keleto tam tikrų tikrų tikriausių asmenybių blogus. tie žmonės neblevyzgoja, kalba rimtai ir argumentuotai, ir kažkaip nuoširdžiai. man labai patinka intelektualūs žmonės, tačiau pasidomėjus jų nuomone vienu ar kitu klausimu, kaip antai lietuvos žmonių sąvokos reikšme, grybauskaitės pasiekimais ar tiesiog knygų ir filmų apžvalgom, aš nusistebiu, nukratau šiurpą ir suprantu, kad nenoriu, jog tų inteligentiškų žmonių teiginiai būtų teisingi. ką aš noriu pasakyti? jog karts nuo karto nutinka taip, kad mano nuomonė sutampa su tų (o gal jau derėtų sakyti to) žmogaus nuomone, kuri man, kaip nešališkam klausytojui, pasidaro kokti. supykstu, paniurstu. jis, kaip ir aš, be meninių priemonių išsireiškiant, bene viską palaikėm šūdais. aš labai labai atsiprašau tų, kuriuos turėdama galimybę, taip dažnai sunervindavau tokiu pesimistišku požiūriu į aplinką. anaiptol, aš neimu staiga manyti, jog viskas čia super puiku. tik noriu pasakyti, kad aš ieškau savęs. ieškau ne kokiame žemėlapyje, asmenybės tipo teste ar vadovėlyje. ieškau savęs visur: knygoje, praeivyje, gamtoje, vakuume - visur visur. nenustebkit, jei vieną dieną aš pasakysiu, jog radau dalį savęs tavyje, kitą dalį tavyje, dar kitą dalį nepažįstamame praeivyje. aišku galimybė, kad taip nutiks labai menka,nes aš negaliu stebuklingai imt pasitikėti žmogumis, ar papraščiausiai savimi, bet kol kas apsistokime ties ta paprasta idėja.  kas verčia mane taip kalbėti? žmonės. pastarosiomis dienomis buvau itin dažnai tarp didelių žmonių grupių, daugiau bendravau ir bandžiau įsiminti ben mažą dalelę to, ką pastebėjau. tai sukūrė man naujų idėjų, tikslų, žavingų ir kraupių vaizdinių, priartino prie už n šviesmečių esančio mano žmogiškumo. panorau lygiuotis į tą žmogų, kuris žvarbią sausio 15 - tosios popietę, vietoj to, kad šiltai sėdėtų savo bute, mauktų alų, muštų žmoną ir per kabelinę stebėtų krepšinio varžybas, dalino elgetoms saldainius, šildė šypsena. susigėdau dėl savo begalinio neišprusimo po dalyvavimo jla seminare tarp tų žavingus protus turinčių liberalų. nusišypsojau, kai prie manęs priėjo kažkokia sektantė ir apsimetė matanti širdį, po to apkaltino satanizmu, nes atsukau nugarą jos skiedalams. netikėtai aiškiai supratau mintį, jog net pats banaliausias žmogus, su kvailiausiais, savanaudiškiausiais ar gražiausiais savo darbais, poelgiais turi spalvas. šią akimirką mano pilkuma įgavo tam tikrą atspalvį. pagaliau aš išspjoviau tą sugedusį kąsnelį iš savo minčių. kad ir kaip trumpai tai tetruks, noriu pasidžiaugti akimirka, jog ant pilko pilko grindinio paprastas smėlio žvirgždas gali įgauti magiškų spalvų, kosminį spindėjimą, mįslingumą ir jėgą. 
lai iš jūsų plaukų niekada neišsilaisvina tobulos baltos snaigaitės, žaismingi saulės spinduliukai ir padaužiški lietaus lašiukai. tegul kiekviename jūsų žingsnyje linksmai sušniugžda spalvingi rudeniniai lapai ir prajuokina, suteikdami kruopelytę laimės, kaip nepakeičiamiausias vaistas, gerai dienai.

1 pastebėjimai:

Sandra rašė...

aš manau, kad kiekvienam yra nulemta, kada atrasi save: kai įsimylėsi, kai kažko neteksi, kai perskaitysi kažkokią knygą. Visada turi turėti vilties, kad atrasi save, tačiau specialiai nereikia galvoti, kad esi niekas ir ieškoti tos asmenybės, kuri iš tavęs išskleis sparnus, tiesiog bus laikas, galbūt, bus taip, kad jau pradėsi manyti, kad esi tuo, kas turi būti, tačiau kitą dieną vėl atrasi iš naujo save ir tapsi visai kitu.