BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-12-30

svetimai nesvetima


Dabar Jie atrodo tokie didingi ir.. svetimi. Dabar man atrodo, kad Juos myli pusę pasaulio ir aš žinau, kad Jie to verti. Tikiu, kad Juos mylės vis labiau ir labiau, stipriau ir stipriau. Mintys taip žavingai žaidžia, įsivaizduodamos, kaip Jie susitiko toje konferencijoje, susidraugavo, o po to tapo tokiais. Kaip Jie brovėsi aukštyn, kaip Jie gyveno iki didžiosios pradžios. Netikėtai susijuokiu, įsivaizduodama Jų džiaugsmą laimėjus, nusivylimą nepasisekus ir begalinį jaudulį bei adrenaliną einant į sceną, pozuojat. O kaip toli mano mintys dar nenuklydo? Dar nebandžiau įsivaizduoti, kaip Jie galėtų jaustis dalindami autografus, fotografuodamiesi. Pakanka mintyse laikyti jų balsus ir atvaizdus. Tokie išskirtiniai, mano gyvenimo valdovai. Jaučiuosi, kaip kokia liguista fanatikė. Gal kiek dramatiškai skamba, bet tik tie, kurie turi kažką tokio savito, gali suprasti, ką jaučiu.
Tiesiog, 27 - tas epizodas, nuspalvintas juoda - balta atrodė toks ryškus ir šaltas. Toks tolimas ir kartu toks jaudinančiai jausmingas. Svetimai nesvetimas. Galbūt, aš tik matau tai, ką noriu matyti, kaip sakė O. Wilde, "Iš tikro menas lyg veidrodis atspindi ne gyvenimą, o žiūrovą". Gal kaskart susijaudinus Juos išgirdus ar pamačius atspindi mano neramų vidų. Kad ir kaip ten būtų, man patinka žiūrėti, kaip Jie taškosi scenoje, girdėti Jo mušamų lazdelių rezultatą, arba Jų spaudžiamų stygų jaudulį, arba klavišų dainą.. Arba regėti, žavėtis, stebėtis ir juoktis iš jų klipų, fotosesijų baltuose pataluose, kačiukų ir rausvų kompiuterių.
Įsivaizduoti, įsivaizduoti ir laukti.
Tikriausiai laukti netgi geriau nei sulaukti. Laukiu, kada išgirsiu, jog jie vėl bus čia. Aišku, tai nebus taip greit, kaip norėtųsi. Jau prabėgo daugiau nei metai, bet vis tiek dabar kvailai šypsausi monitoriui, prisimindama, kaip viskas atrodė.
Jų muzika buvo su manimi ir aukščiausiose, ir žemiausiose mano gyvenimo taškuose. Jie kartu su manimi dažniau nei mano draugai. Jų sukurti žodžiai patarė ir išklausė geriau nei tie, kurie buvo šalia, atrodydami nesvetimais.
Argi nusikaltimas šypsotis tiems, kurie to nemato ir gyvneti geriausiomis Jų suteiktomis akimirkomis? Argi blogai išgyventi tai, ką jie duoda?
Netgi būti svetimai nesvetima gal nėra taip blogai.

0 pastebėjimai: