BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-10-17

Black holes



Šiandien mes ėjome ir ėjome, ir daug kalbėjome. Na gerai, kalbėjau. Kalbėjau tiek, kiek kartais nekalbu per visą savaitę.
Prisiminėme (priminiau) praeitį ir padarėme išvadas [?].
Mes sugadinome gyvenimą jai, net nebūdamos vieningos, net nesusidėdamos su jais. Tam žiauriam poegliui mes tarsi jau gimėme, kaip vientisa masė. Kur ji dabar ir ką veikia? Kartais jos pagailėdavome, tačiau nieko nekeisdavome: pašiepiančiai nulydėdavome žvilgsniu, stumteldume, apkaltindavome nebūtais dalykais. Man taip gėda dėl to! Negaliu patikėti, jog taip elgiausi su žmogum, kuris man patiko. Mes draugavome ir pykomės, tačiau aš niekada neužkirsdavau kelio jos nesąmonėms, jų nesąmonėms. Jei žinočiau, kad dievas gali, ką nors pakeisti, paprašyčiau, kad man atleistų ir išgelbėtų ją iš gatvės gyvenimo, ištiesti jai ranką ir pasiūlyti kartu pažiūrėti linksmą filmą, pasijuokti iš apvalytų širdžių. Žinau, tu manęs negirdėsi ir niekada to nesužinosi, bet aš labai apagailestauji, kad taip elgiausi ir jei galėčiau, viską pakeisčiau.
Mes nebuvome vieningi, nebuvome vieni kitiems svarbus (ir neesame) ir greičiausiai nebetapsime, o po poros mėnesių ir visai išsiskirsime ir tada dešimt metų nusibrauks taip lengvai, kaip nusibraukia dulkės nuo lygaus paviršiaus. Dar po metų pamiršime (kai kurie (o gal ir visi) jau pamiršo), ką veikdavome per pertraukas, kaip mušdavomės ir burbėdavome nepatenkinti sporto švenčių ir kontrolinių rezultatais, kaip bardavomės ir pavydėdavome vieni kitiems, kaip valgėme penkialapius alyvų žiedus prašydami per galės, kaip juokdavomės iš į balą įkritusio Simo ar nusikalbančio Sigito. Pamiršime, koks aukštas buvo Tomas ir kaip gražiai piešė Saulena, nebeprisiminsime, kaip užsispirdavo Ričardas ir išsišokdavo Rytis, ištrinsime atsiminimus apie Sandrą ir ją namo vežiojantį Modestą, apie avinėlį-Mildą ir isterikuojančią Jolitą, užmiršime, kaip atleistą nuodėmę Loretą, įsimylėjusę Eglę, mažiuką Edgariuką ir romatiškąjį (nebepamenu vardo!), tamsiai tapiusį Eriką ir besiilsinčią Indrę, skrajojančią Gretą ir benupuolančią Ligitą, aktorių Martyną, kietuolę Justę ir kitus, kuriuos jau pamiršau, ar kurie nebuvo realūs mūsų klasiokai.
Ką darysime?
Užsičiaupsime ir tyliai nugyvensime tai, kas mums dar liko [?].
Kalbėjau ir kartais klausiausi. Klausiausi Justės arba vėjo šlamesio, arba savo nutolusių minčių. Galvojau apie naktį susisupus antklodėje, žvakės šviesoje ir savo mintyse, apie šešėlius, kylančius iš liepsnos ir kviečiančius sušokti.. Galvojau apie savo juodąją skylę, kuri ketina mane praryti. Apie tai, jog neturėjimas tikslo, nekontroliavimas veiksmų beveik užgožė mane (betgi, kas čia rašo?). Mano juodoji skylė, kurioje yra tiek šviesos, tiek tamsos (deja, tamsa galingesnė) jau kviečia mane šiepdama tamsius nasrus.
Nežinau ar visus laikus ir asmenis pavartojau gera, tačiau žinau, kad išsikalbėjau, bet kažkiek. O rytoj vieną stiprų žmogų aš norėsiu apkabint, pabučiuot ir pasakyti: "Myliu Tave. Pasistengsiu, kad viskas btų gerai".
Adaptacinis laikotarpis privalo baigtis.

0 pastebėjimai: