BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-10-22

Angeles in disguise


Rodos viskas kartojasi. Praėjusiais metas spalio 22-ąją (trečiadieį) išėjau iš septintos pamokos, kai kiti likosi dailėje. Bene paišokinėdama nuėjau iki rūbinės ir ten "persipakavau". Palikau švarką, kuris yra mano mokyklinė uniforma, pasiėmiau krepšį su keletu drabužių ir istorijos knyga, tada užsimetusi striukę iškurnėjau pro duris. Ėjau plaukdama, jei tai įmanoma. Bijojau nespėti į autobus "Šakiai - Vilnius". Spėliojau, kas bus, jei pavėluosiu. Net prisimint baugu. Šiaip ar taip - nepavėlavau. Jei būčiau pavėlavusi, nežinia, kokia srovė būtų mane nunešusi. Taigi, pasiekusi autobusų stotelę, nervingai vaikštinėdama, tolumoje išvyday atvažiuojant autobusą. Širdis akimirkai nusirito į kulnus, o vėliau grįžo atgal, bet irgi neilgam. Kai įsitaisiau autobuse griebiausi istorijos vadovėlio, nes reikėjo ruoštis kontroliniui, tačiau, kaip gali rūpėti istorija, kai važiuoji į tokį koncertą? Žinoma, mna ir nerūpėjo, tad nespėjusi perskaityti nei vienos temos iki galo, užveriau vadovėlį ir patogiau įsitaisiusi ėmiau skęsti savo mp3 grotuvo skleidžiamuose garsuose. Kelionė netruko ilgai. Išsilaipinusi pašmirinėjau su Vaiva ir susitikau su Jule bei Kriste. Jos man liepė tylėti, matyt, nebereikalo. Neilgai trukus atsidūrėme prie "Utenos" pramogų arenos, kur mūsų laukė siurprizas, jog CB koncertas perkeltas į "Forum Palace". Burnojimai ir isterijos pasipylė, kaip iš gausybės rago. Bet ir su tuo susitvarkėme. Padėjo mums tokia Vera. Miela mergina. Tai štai, atsidūrėme "Forum Palace", kur jau siautėjo "minia" gerbėjų. Kažkas ne tyliai klykė "Greta stora", dar kažkas įaudrindavo žmones varstydami salės duris. Visi buvo tokie jausmingi! Vienos verkė, kitos spaudžiojo draugių rankas, kitos nepaliaujamai šypsojosi, o kitos gėrė tą gėrį į save. Nežinau kaip, bet patekauį salę. Rodos, mane nuvilko ten. Visi taip grūdosi, jog eiti nė nereikėjo - buvai stumte įstumtas, o tas karštis, gausybės žmonių alsavimas mažoje erdvėje ir kažkieno apyrankių su dygliukais smigimas į nugarą ("malonu"). Prisimenu, kaip atsitrenkiau į kietų vyrukų rankas, saugančių, kad niekas nepralįstų be bilieto. O po to sekė laukimas, tiesa, neilgas. Ir jie pasirodė (padarykime pertrauką rašant, nes per stipriai krato šiurpas prisiminus). Jie buvo tokie nepaprasti. Visas koncertas, trukęs maždaug dvi valandas, praėjo akimirksniu. Štai, vieną akimirką aš dar linguoju su fanais, o kitą jau laukiu draugių prie išėjimo. Prieš koncertą bijojau, jog man nepatiks, bet po jo negalėjau patikėti, jog aš dar gyva, Žemėje. Per tas dvi dienas (trečiadienį ir ketvirtadienį) įvyko kažkoks skilimas, kažkas nepaprasto ir stebūklingo. Ir net kitą rytą, kai atsikėliau 5h ir išvažiavau bene pirmu autobusu namo, į mokyklą, manyje gyveno tas stebūklas. Viskas nuteikė taip teigiamai, kad net baisu prisiminti. Turiu omeny, kad viskas buvo pernelyg gerai. Vėlavau į mokyklą, bėgau per lietų, visą dieną spoksojau į foto ir video ir viskas tarsi gimdavo išnaujo.
Ir štai dabar. Lygiai metai. Visdar nežinia ar jie atvyks (ar tikėtis, jog atvyks, nebus per kvaila?). "ToyZ" jau pavergė krūvą žmonių. Taip grera niūniuoti "My Obsession" arba "Deeper&Deeper", arba betkurią dainą, nes jos visos fantastiškos. Kad ir kaip daug kalbėčiau, kaip gera jų klausytis, šėlti arba niūniuoti, aš vis tiek negalėsiu apsakyti, kaip tai gera. Kasdien klausau jų ir kasdien atrandu kažkokį naują gėrį - tai dar neišgirstą žodį, tai dar gražesnį gitarų ar būgnų skambesį, tai Strify balsą, skambantį, kaip patį nuostabiausią garsą.
Nors aš nežinau, kokiais nagų lakais jie lakuoja nagus, nors nežinau, kokį plaukų laką jie naudoja ar, kokia yra mėgstamiausia jų manga ir negaliu sakyti, kad tobuli, aš galiu drąsiai sakyti, kad jie ypatingi man. Gal jie ir nėra geriausi pasauly, gal jiems toli iki legendų, tačiau mano mintyse jie jau legendos, nes jie išsikovojo tai, ko dar niekam nebuvo pavykę - dar niekada nebuvo tokio dalyko, kuris man taip patiktų. Negaliu žinoti, kokias merginas jie bučiuoja ar kokias sultis geria, nes nesugebu išlavinti savo atminties, tačiau galiu pasakyti, jog niekada nepamiršiu dailių jų veidelių, juokingų Yu pokštų ir kietų Rom3o triukų.
Man nereikia jų tobulų, man netgi nereikia jų individualaus sutikimo, nes tai neįmanoma, nes taip aš apsikvailinčiau ir sugadinčiau ir taip prstą Lietuvos įvaizdį, man užtektų matyti jų aistą ir jėgą, spinduliuojamą koncertų metu.
Šiuo pranešimu aš tik pakartojau, ką jau esu rašiusi, rodos, ne kartą. Rašau, nes bijau, kad tai gali imti blukti. Rašau sau, kad galėčiau kasdien pajusti virpulį ir šilumą, užplūstančią girdint juos, žiūrint į juos, galvojant apie juos.

2 pastebėjimai:

Karolina. rašė...

Kažkodėl man atrodo, kad niekada jų nepamirši. xD

brigita rašė...

skaičiau ir tiesiog jaučiau tai, ką jautei tu. nuostabesnio tavo pranešimo dar neskaičiau, nes tai liečia ir mane. viskas, ką rašei dabar, grįžo į mano atmintį, vis dar matau tą dieną, kai dainavome kartu su jais. tiesiog nuostabus pranešimas, privertė pajusti "širdį kulnuose".