BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-10-23

am i crying or is it the rain?


Grįžo tas slogutis, kuris mane taip dažnai kamuoja, kai noriu verkti dėl visko. O mano viskas ir yra Viskas. Valgau ir žinau, jog tą akimirką kažkas miršta iš bado - nesusilaikau ir įsikniaubusi delnais veidą ašaroju. Einu spalvomis nuklotu keliu ir noriu verkti, nes yra aklųjų, kurie to negali matyti net ir labai norėdami. Apkabinu mamą ir žinau, jog yra gausybė vaikų, kurie neturi tėvų, tik piktus auklėtojus. Einu gatve, kuria eina daug žmonių, ką tik išėjusių iš "Akropolio", apsikrovusių maišais, pilnais maisto, o prie kokios sienos šliejasi elgeta, sušalusioje rankoje spausdama pora baltų centų (nesvarbu, kad daugelis tų benamių prašo išmaldos alkoholiui). O žmonės, kenčiantys karą, priespaudą, neteisybę? O vaikai, kuie negalėjo pasirinkti telnto, išvaizdos, šeimos, asmenybės? Kartais aš negaliu susilaikyti dėl to neverkusi. Padidėjęs jautrumas?
Kodėl negalima to pakeisti? Koks kvailys, po velnių, pasakė, kad nieko nėra neįmanomo? Kaip galima šokti žmogui, kuris mirtinai nori šokti, tačiau negali pakilti iš lovos, nes yra paralyžiuotas? Kuo galima tikėti, kai žinai, kad nėra jokios paslaptingos jėgos, kuri turėtų būti visur ir visada, kuri galėtų mostelėti pirštu, jei tokį turėtų, ir padarytų tavo gyvenimą pasaka. Jei nesugebi perlipti per kito galvą - tai ir laimės vertas neesi.
Norėčiau garsiai surikti, kad taip neteisinga, kad reikia kažką daryti, tačau negaliu. Neina. Kažkas stringa grklėje. Gal naujas ašarų gumulas? Man nepatinka, kad tiek daug kalbu ir tiek mažai padarau. Jei galėčiau - prisipločiau, kad ir kaip kvailai tai skamba. Dabar yra viena tų akimirkų, kai geriau niekam nelįsti man į akis, kai geriau pačiai nelįsti į niekeno akis, kad neapsiverkčiau, kad neimčiau rėkti ir kad negąsdinčiau savo beprasmiškai rūškanu veidu.
Negaliu pakęsti to, kad pati esu viena tų "maximos" maišeliais apsikrovusių būtybių. Negaliu pakęsti, kad jaučiuosi taip kvailai nenormaliai ir nežinau ar taip yra tik man. Negaliu pakęsti, kad suplanavau dalinti maistą elgetoms, bet nepadariau! Negaliu pakęsti, kad ketinau siūlyti mokytojai Vilijai organizuoti kelionę į vaikų namus, kad galtume pasidalinti vos savyje rusenančia šiluma su jų šaltomis liepsnelėmis! Negaliu pakęsti baimės, kad niekada ir negalėsiu nieko pakeisti! Man nereikia gyvenimo tam, kad tik užimčiau vietą po saulę, kad savimi neleisčiau augti kitiems, geresniems.
Man tik reikia, kad kasnors sugebėtų padėti, kad sugebėčiau prisidėti ir aš. Tik nesakykit, kad tokių nevykėlių, kaip aš, norinčių padėti, bet nemokančių, nežinančių kaip yra daugiau.
Prakeikta apvaizda, apsireikš kokiam šviesaus proto žmogui, kuris galėtų ką nors išgelbėti.
Arga ne dramatiška?

2 pastebėjimai:

Karolina. rašė...

Tu ne viena.
Bet tai yra gyvenimas. Kaip sakant: "Sveika atvykusi į gyvenimą!". Ašaromis nieko nepakeisi. Vis tiek visada bus valkatų, našlaičių, benamių. Visiems negali padėti. Esi per gera. Ir per daug galvoji. Pagalvok, kad yra ir tokių, kurie turi milijonus, šlovę. Ir jiems ne motais, kad kažkas šiandien nevalgė. Jie tiesiog gyvena savo gyvenimą. Gyvenk ir Tu.
P.S. o dėl vaikų namų, aš Tau papasakosiu. Geriau neikit.

Donata rašė...

Taip, visko nepakeisi, visų neišgelbėsi, bet kai kam padėti tikrai gali. Vienas geras darbas jau irgi šis tas. Tad jeigu nori padėti, jeigu turi užsispyrimo tam, tau tikrai pavyks padėti nors vienam, dviem žmonėms. Patikėk, viskas įmanoma. Stebuklų gal ir nepadarysi, bet bent jau mažą vilties kibirkštėlę kažkam tikrai įžiebsi. Jau vien šiuo pranešimu įžiebei.