BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-08-11

Naujai sena ale pasakąąą

Tu nesupranti, kad supranti

- Berdai! - kažkas pašaukė mane. Susinervinęs atsisukau ir pamačiau Šadą. Šalia jo kojų gulėjo sužeistas žmogus. - Štai jis, - iššiepęs savo geltonus dantis pareiškė vyras.
Ėmiau apžiūrinėti auką. Vargšas susirietęs žmogus gulėjo ant ryškiai raudono kilimo ir kūkčiojo. Plaukai buvo susivėlę, pilni eglių spyglių. Kūnas, nedengiamas suskretusiais rūbais, buvo mėlynas, subraižytas ir kruvinas. Basakojis nusikaltėlis tirtėjo ir vertė mane juoktis.
- Še, - numečiau kapšelį pinigų Šadui. Tas nevykėlis ėmė linksėti dėkodamas ir priminęs, jo visada yra pasiruošęs man dirbti už tokį gerą atlygį išsinešdino. Elgeta, kurį jis man atvilko, nedrąsiai pakėlė akis į mane. Nusišypsojau jam savo kraupia šypsena ir jis it išgąsdintas šunelis pabruko savo bjaurų snukį po rankomis.
Pavaikščiojau po menę paskendęs mintyse. Atitemptas vyras vis inkščiojo, kol galiausia man nusibodo ir nelaukęs vakaro, kada visi susirenka pasilinksminti, pribaigiau jį. Greit pasirodžiusi Kinė sutvarkė lavoną. Susmukau į kietą sostą ir vėl nukreipiau žvilgsnį langą. Kažkokie žmogeliūkščiai tampė rąstus, sėmė vandenį. Suburbėjau burtažodį ir samdinė, ką tik sėmusi vandenį, įkrito į ledinį vandenį. Kitu atveju būčiau nusikvatojęs, bet ne dabar. Nesupratau, kas man darosi. Kur dingo tikrasis Berdas, kuris nuolat linksmindavosi žudydamas, kankindamas silpnesnius. Jonebėra ir mane tai siutino! Nepraradau įgūdžio žūdyti, tačiau tai nebe buvo taip malonu. Gal tas Mulkis Dievas užleido kokius kerus? Senai sakiau, kad reikia su juo susitvarkyti. Taip, tikriausia tai ir reikia padaryti.
Pakilau ir ėmiau žingsniuoti po žibintais apšviestą salę. Smagiai pragsinti ugnis neleido man mąstyti. Rankos mosto užgesinau ją ir sumosavau sparnais. Kaip senai nebuvau jų išskleidęs! Per nugarą nuvilnijo skausmas privertęs mane išsišipeti. Pagaliau jutau kažką. Kažką malonaus.
Dar kiek pavaikščioaju regzdamas planus, kaip pagaliau nudėti tą baltabarzdį suskį, tačiau ėmus rinktis svečiams įsitaisiau lediniame soste ir ėmiau stebėti Singiną. Mažas senis tupėjo mažiausiai pašviestame kampe slėpdamas savo bjaurų, beodį snukį. Sudžiūvusiais pirštais soaudinėjo ąžuolinės dūdelės skylutes. Kažkokie žmonės, jo dėka, užliūliuoti pavojingai kerinčios muzikos, dabar brenda gilyn į mišką iš kurio jau nebeišlįs. Šventė, kaip dabar jau įprasta, buvo nuobodi. Vieni demonai rėkavo, kiti kažką žaidė. Jaunos velnių dukterys, vadinamos donomis, rangė savo raudonus, gyvatiškus kūnus imituodamos šokius. Tikras paradas su daugybe klounų iš kurių didžiausias esu aš.
Neištvėręs pakilau ir plasdėdamas ilgu paltu išėjau į tamsų koridorių. Ėjau užsimerkęs, sunkiais žingsniais, žengiau dideliais žingsniais, tačiau vis tiek vos vilkausi. Gniaužiau rankas, nes tas slėgimas, kuris kankino mano kūną ir galbūt vėl gyvą širdį, buvo nepakenčiamas. Tikėjausi užmušęs Dievą išsivaduoti iš tų kančių dėl to skubėjau bataliono, kur miegojo kariai. Įsiver-ęs į jų apšnerkštą būstą ėmiau rėkti, kad visi pabustų. Tai ilgai netruko. Ruoštis nereikėjo. Naktis buvo palanki. Kūnas ir protas nebegalėjo kentėti. Daugiau nieko nereikėjo.
Pakilome į dangų. Kaip senai buvau juos išskleidęs . Girgždėjo sąnariai, tačiau jaučiau, jog skrendu į laisvę. Net jei neužgrobsiu visos valdžios, išsivaduosiu iš mane surakinusio blogio ir to kito, kiesto, nesuprantamo ir be galo skausmingo jausmo. Naktis buvo tokia rami, tokia tyli ,kad ta siaubinga tyla spengė ausyse, kurtino sielą turinčius žmones. Net fėjos, esančios mano kišenėje, raudojo. Girdėjau tylų, į juoką panašų verksmą. Gal jos įtarią kažką blogo? Visą laiką tarnavo gėriui, tai gal dabar, iškilus pavojui jį sunaikinti, jos bijo? O kad taip ir būtų!
Pasiekėme skylę, vietą, per kurią galima patekti į dangų. Angelai ilsėjosi. Vieni turėjo saugoti savo žmogpalaikius, kiti patarnauti Dievui, treti, ilsėtis. Įskridome nestabdomi ir iškart pasukome link didžiosios menės. Man ėmė skaudėti akis. Tiek šviesos! Čia net kvepia gėriu! Mane ėm vimdyti ir vos tik įlėkiau su savo kariauna pro Dižiąsias Duris aš parktitau ir apsivėmiau. Senas sukriošėlis, toks pats, kokį prisiminiau, sėdėjo baltesneme už baltą, soste ir juokėsi. Senas parazitas! Jam nuolat juokinga. Prakeiktas Varlius!
- Sveikas ,Timberdai. Kaip netikėtai mus aplankei, - šyptelėjo prakeiktas pirdžius.
- Tu, senas Kledere! - atsakiau jam stodamasis. Negalėjau kristi bekovos.
- Senai Tavęs laukėme. Kiek laiko pas mus nesilankei, neskaitant mūšių? Du šimtus metų, tiesa? Ko sugrįžai? - šypsojosi šundievis. - Negi užgraužė sąžinė? O gal pabudo širdis? Ji kietai miegojo, - sukosėjo prakeiktasis. - O pabudusi užsimanė sugrįžti pas mane, tiesa? Žinai kodėl? - be atsikvėpimo kalbėjo senis. - Nes Tu gimei geru. Tavo širdis gera ir Tu niekaip negali to pakeisti. Tu privalai būti tapr mūsų, gerųjų Angelų.
Visą mano kūną draskė skausmas. Sparnais usžidengiau kūną ir pamačiau, kad iš juodų jie virsta baltais. Vis šviesyn ir šviesyn. Rėkiau iš skausmo ir nevilties. Negi tas prakeiktasis Dieviūkštis teisus? Negi negaliu nusikratyti tos naštos ir būti tik blogu. Taip, taip, taip! Aš noriu būti blogu, nes būti geru man per sunku. Man per sunku kasdien šypsotis, kai mane nuolat tampo blogi, man viskas nusibodo! Gulėjau vidury didžiosios salės, ant tobulai baltų grindų ir cypiau iš skausmo. Visi parankiai jau buvo pabėgę. Jaučiau, kaip į kūną grįžta ramybė, tačiau skausmas nedingsta. Kiap ir ankščiau, ėmiau girdėti duslų juoką ir tylią maldelę. Kažkas prašė saugoti Japonišką Fėją, kažkas Angelą. Ak, buvau pamiršęs, kad yra ir tokių, kurie nori saugoti savo angelus sargus! Nebegaliu. Tas gėris! Jis mane žudo! O Dievas. Jis spokso į mane tyriausiomis akimis ir šypsosi. Jis žino, jog mano viltys mirti neišsipildys, kad aš vėl pilnas gėrio. Kad aš vėl jį šlovinu! Geriausias jo Angelas grįžo, nors ir po dviejų šimtų metų. Pasirodo, kad gėriui nerūpi laikas, kad gėris nėra tobulas, kad būti geru niekada nėra per vėlu..
Užmerkiau akis ir nuleidau jau baltus sparnus. Užmigau. Tyliai ir ramiai, kaip miegojau labai senai, o gal ir niekada. Žinojau, kad manęs laukia nauja, kankinanti, tačiau gera diena. Aš vėl buvau geras ir laisvas..

2 pastebėjimai:

Karina rašė...

Taip šiurpėliškai ;D
Patinka patinka patinka patinka man ;D

Gabė rašė...

Mano pasaka. Aaaa! Ji tobula.