BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-08-01

Ale pasakąąąą

JI Tavo, bet visiems

Dar gyva, bet jau Angelas. Mano, bet ne man.
Maskatavau kojomis ir klapsėjau sparneliais reikšdama savo džiaugsmą. Visada taip elgiuosi, kai susijaudinu, o dabar aš būtent tokia. Būti gyvam yra nuostabu, tačiau, regėdama Žemę norėčiau pasakyti gyviesiems, kad jiems nereikia bijoti mirties, nes net ir mirus, yra tūkstančiai dalykų, kurie teikia džiaugsmą, kaip dabar.
Sėdžiu sau ant minkšto debesies ir spoksau į Žemę. Nors kažkada gyvenau joje ir patyriau milijonus dalykų, kaskart iš naujo patirti vis tą patį yra nepaprasta! Ne, tai ne rutina, tai tiesiog mokėjimas džiaugtis tuo, ko negali paliesti, ko negali turėti, gebėjimas įžvelgti kažką naują. Pamenu, kai būdama gyva turėdavau viską, ko noriu. Iki gaunat daiktą mirdavau iš užsidegimo, o jį gavus, numesdavau vos peržiūrėtą. Taip jau yra, kad neįvertinam to, ką turim, kol neprarandam, o kai jau vertinam, tai tik materialumą. Gal kiti, seni angelai, man prieštarautų dėl to, sakytų, kad aš mažai praradusi paistau visus šiuos dalykus, tačiau jie nesupranta, nes jie seni, o seni, kad ir daug matę, yra seni ir visada dėsto tik seną, nusistovėjusį požiūrį, kuris šiuolaikinei kartai nebetinka. Gal ir man taip nutiks. Aš jau nebeaugsiu, nebesikeisiu išore ir kurti save galėsiu tik žiūrėdama į Žemėje nutinkačius įvykius, o tai, gana įdomus užsiėmimas. Nedirbantys angelai nuolat spokso į Žemę savo malonumui, kartais jie netgi eina lažybų, kišasi į žmonių reikalus. Štai, pavyzdžiui, vakar Dievas pūtė burbulus ir danguje atsirado daugybė skaisčių debesų. Visi laisvi angelai išėjo pasivaikščioti (dangus - savotiškas parkas, be sienų, ribų, pavojų), aš susiradau laisvą debėslį, suformavau jame pagalvėlę ir ėmiau stebėti Žemėje besikūrianantį laužą, uodžiau jo kvapą ir stebėjau padūkusias liepsneles, kol tą harmoniją nutraukė keletas padaužų angelų, kurie ėmė lažintis, kad parke stovinti porelė greit susižadės. Mačiau, kaip kitas jauans Angelėlis stebėjo jų lažybas ir pats pakišo merginai sužadėtuvių žiedą, ši virptelėjusi iš laimės pasakė taip nustebusiam vaikinui. Man patinka, kai angelai daro gerus darbus, tačiau man visada baisu, kad jie per daug kišasi ten, kur jiems nedera. Galbūt porelė dar nebuvo pasiruošusi tokiam rimtam žingsniui, o Angelo ir impulso palytėti jie susižadėjo. Kartais man atrodo, kad angelai nėra jau tokie geri, kokiais juos visi laiko. Nuolat prisimenu Angelą Gabrielių, kuris išdavė Dievą ir nugarmėjo pragaran, būtent dėl to, dabar pasaulyje yra ne tik Baltųjų Angelų, bet ir Juodųjų. Skamba spalvotai? Taip tikrai nėra. Nors, tai dar vienas niuansas, kuris sugretina ir gyvus, ir mirusius. Tiek vieni, tiek kiti, mato vien tik juoda ir balta, bet iš ilgametės patirties galiu pasakyti, kad šiame, nespalvotame Pasaulyje, vyrauja juoda spalva. Neturiu omeny žydro dangaus, mėlynų vandenyno, saulės šviesos. Visos spalvos gimsta mumyse. Jei atsikeltum (būdamas gyvas) gerai nusiteikęs, ir pats to norėtum, pamatytum tiek duag spalvų, kad net genialiausi menininkai, protingiausi mokslininkai nesugebėtų išrasti. Tačiau visur vyrauja begalinis noro trūkumas. Kažkur gyvena pabaisa, kuri minta norais ir svajonėmis ir dėl to žmonėms gyventi sunkiau. Nesuprantu, kodėl Dievas nesiunčia angelų kovotojų surasti tos pabaisos, ir sulaikyti. Gal jis irgi nėra toks tobulas ir geras? Juk jis leidžia tam bjauriam likimui žaisti su žmonėmis, skaudinti ir nebūti teisingu. O gal net Dievas nepajėgus kurti stebūklų? Gal užtenka būti kažkuo, gebėti mąstyti, svajoti ir fantazuoti, kad sukurtum kažką gražaus, nepaprasto ir gero? O gal netgi nebūtin ieškoti gėrio? Gal tai gėris valdo Dievą, ir jis ankščiau ar vėliau mus susiras? Turiu omeny mus, nes ne tik žmonėms, bet ir angelams reikia kažko šilto. Kai kurie angelai Tai turi. Tai jų globotiniai. Ak, ir aš svajoju apie globotinę! Tačiau Dievas sako, kad esu tam per liauna. Žinau, jis nori pasakyti, kad esu kvaila ir neatsakinga, kad tai tik dar vienas užsidegimas iki gavimo, kaip buvo man esant gyvai. Gal jis taip mąstydamas yra teisus? Aš net mirusi negaliu žinoti ar pasikeičiau, ar tapau gera būdama angelu.
Kartais pavargstu nuo tiek minčių. Tai kvaila, ir gal vis dėlto man derėtų klausyti senų ir tikrai protingų angelų, kurie daug matę ir patyrę.
Pakilau nuo puraus debesies “grindinio” ir pradėjau eiti link Alėjos. Iš apačios sklido linksmi balsai, juokas, vaikiškas krykštimas. Stabtelėjau ir pradėjau klausytis. Pritūpiau ir išgirdau kaip kažkas šnibžda: “Aš Tave Myliu” . Nežinau kodėl, tačiau man ištriško ašara. Ji paptelėjo šalia dviejų kūnelių, tačiau jie neregavo į tą bevertį lašą. Jie sėdėjo ant žemės tvirtai apakbinę vienas kitą ir klausėsi širdies plakimo. Man pasidarė taip gera matyti gėrį. Mačiau žmones, kurie yra tikrai gyvi! Jie kūrė stebūklą ir kažkas leido man jį pajusti. Gal aš buvau įsibrovėlė, tačiau negalėjau liautis stebėti ir džiaugtis. Pajutau savyje ir nesenai girdėta širdžių plakimą. Tarp tų dviejų žmonių vis dar skambėjo žodžiai: “Aš Tave myliu”. Ištiško dar viena ašara. Ji lėtai nusirito baltu skruostu ir plumptelėjo ant žemės. Ji vėl negavo dėmesio. Greit prie dviejų stebūklą kuriančių būtybių prisidėjo dar dvi. Sėdėjusios pakilo ir apkabino ką tik pasirodžiusius. Jutau jų teikiamą šilumą ir miriau, dar, ir dar kartą vis pajusdama jų “gaminamą” stebūklą. Jie pažiūrėjo į dangų ir šyptelėjo, gal tikėjo Dievu ir jam dėkojo? Nuostabioji ketveriukė susikabino rankomis ir nuėjo smėlėtu taku. Palydėjau juos dar viena ašara. Pakilau nuo debesėlio ir nuėjau. Nuėjau į kitą pusę, nusinešdama dalį jų sukurto stebūklo, atimdama iš savęs teisę juos pamatyti, bijodama, kad nepadaryčiau pikta. Senasis Jurgis sakė, kad angelams nebūtina matyti, svarbiausia jausti. Tada aš tik pasijuokiau, nes man visada reikėdavo pamatyti, kad galėčiau pajusti, bet dabar. Dabar aš gavau kažką nepaprasto, ką galėsiu nešiotis savyje, nesaugant kišenėje ar slaptoje nišoje. Negaliu būti tos nuostabios ketveriukės viduje, tačiau galiu juos turėti savyje.
Ir aš, nors esu šalia Dievo, jam meldžiuosi. Nuo tos akimirkos, kai išgirdau “Myliu” aš supratau, kad likimas niekuo dėtas, čia Dievas Visagalis viską tvarko taip, kaip reikia. Ir jei aš kadanors pykau, kad miriau per anksti, dabar suprantu, kad taip turėjo nutikti tam, kad galėčiau pajusti kito sukurtą stebūklą net būdama už tūkstančio kilometrų.
- Ačiū Tau, Mielasis Dieve! Dėkoju, kad leidai man pažinti stebūklą, gėrį ir grožį, pajusti kažką nepaprasto! Esu baisi nusidėjėlė, bet vis tiek maldauju, saugok Juos. Saugok Gabrielę, Tėją, Leo ir Luką. Saugok Jų Stebūklą! Ačiū!
A Č I Ū . !

Pamilti nepažįtamą įmanomą. Įmanoma pažvelgti ir suprasti, kad pažįsti.

4 pastebėjimai:

Karolina. rašė...

Oo, pasaka, kurią aš pirma perskaičiau (?) xD. Ir dar paminėta mano šeima!! xDDDD Gaš, kaip nusišneku.
P.S. Turiu prašymą. Galėsi kurioje nors savo knygoje paminėti mano vardą? xD Būtų smagu skaityti šedevrą su savo vardu (mm) ..

Karina rašė...

Nieko gražesnio gyvenime neesu skaičius ;D

Greta ir kartais JI :) rašė...

nežinau ar čia man kažkas negerai pasidarė ar tiesiog šiaip, bet netgi man nukrito ašara skaitant tai... jie neįsižeisi Laura, tai buvo kažkas nerealaus, ko ankščiau nebuvau skaičius iš atvęs, turbūt mažai gavau tavo darbų suteršti savo akimis,pastoviai skaitau tavo blog'ą bet šį kart tiesigo nesusilaikiau nepakomentavus, net jei ir tai buvo klaida, bet...

Laura rašė...

Oplia, kiek žmonių perskaitė tokį ilgą kliedalą xD.
Varle, hm. Dėl to prašymo. Hm. Tu ketini mane prakišti tarp kokių rašytojų, kad ėliau gaučiau auksinę avietę?xD
Karina, o aš maniau, kad Greta knygų neskaito xD.
Greta, aš senai įtariau, kad siaučia virusas, o eilės pas gydytojus dabar tokios didelės *piktai linguoja galva*. Nesiajudink, mano blog'ą ir "kūrybą" yra labiau teršiančių žmonių, so gali be baimės reikštis, kur tik nori xD.