BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-07-26

Žibėk, žibėk, Žvaigždele

Aš ir be Tavęs esu kažkas, tik jau netas.
Matyt, mane pagavo kažkoks "įkvėpimas" skaitant Jolajaus kūrinį, taigi dabar ėmiau ir įdėjau šiam pranešimui to kūrinio pavadinimą. Tiesa, ne apie žvaigždeles kalba eina.
Važiuoju čia kažkurią dieną su tėčiu ir kalbamės mes, o mano mintys kažkur toliau klajoja. Vis galvoju, kad bloga dukra esu. Ta prasme, gal mano (ir ne tik mano) tėvai norėtų gražesnės, protingesnės, ramesnės, o gal labiau padykusios dukros arba sūnaus.
Sakysite, kad tėvai myli vaikus tokius, kokius turi, bet taip, deja, būna nevisada. Kaip dažnai nutinka, kad tėvai išsižada vaikų dėl jų keistenybių, tarkim gėjiškumo ar pan.
Man sunku suprasti, kaip galima nemylėti savo vaiko. Gal dėl daugybės iškrėstų šunybių, ne tobulumo? Dėl to, kad jie nėra tokie, kokie turėjo būti, anot jų, nepaiteisinantys lūkesčių?
O kaip jaustis patiems vaikams, kai jie siekia (gal) tobulumo, bet nenori atsisakyti ir savęs?

2 pastebėjimai:

Jurgitukas rašė...

Laurute,seip manau ,tevai didziuojasi ,kad turi tokia dukteri kaip Tu (hug)

Donata rašė...

Labai pažįstamas jausmas... Kartais irgi taip pagalvoju. Nori, kad tėvai tave mylėtų, nori jiems būti gera duktė, bet nenori dėl to atsisakyti savęs.