BLOGGER TEMPLATES AND TWITTER BACKGROUNDS »

2009-07-20

Simfonijos sūkuryje

Atsargiems būti neverta, nes bet kur ir bet kada gali pasirodyti stichija, kuri mums bus nepavaldi.
Jei buvau sakiusi, kad ši vasara bus nuobodi ir niekuo neįpatinga - klydau.
Vakar buvau miške. Oras buvo be proto įkaitęs ir apie pietus pakilęs vėjelis atrodė kaip tikra atgaiva, tačiau neilgai trukus iki šiol buvęs giedras dangus ėmė niukti. Aptemo. Greit sulaukiau mamos skambučio su paliepimu grįžti, tačiau aš ne aš, jei važiuočiau namo nebaigusi reikalų. Pasigirdus dusliems griaudėjimams ėmiau judintis link prie medžio paremto dviračio. Vos pradėjus juo judėti pasirodė ir pirmasis žaibas, bei stiprus lietus. Dėl pastarojo beveik apakau, nes per aplytus akinius nieko nesimatė, o akis siaubingai griaužė. Ėmiau minti pedalus nesustodama. Man pradėjo rodytis, kad žaibas ima mane sekti. Iš pradžių tikėjausi, kad viskas bus gerai ir važiavau be baimės, tiesiog skubėjua, tačiau ilgainiui ėmiau save keikti, kad nepaklausiau mamos. Damn! Vienoje vietoje net suklikau išsigandusi, o gal labiau netikėtai nustebinta. Net sunku įvardinti ir nupasakoti kaip ten visaks buvo. Visai šalia manęs, už kelių žingsnių pamačiau išlekiant žiežirbas. Girdėjau netgi tą garsą, koks būna spragant prastai elektros instaliacijai. Sužaibavo visai šalia ir tą akimirką apmiriau. Buvau tokia susijaudinusi. Rodėsi, kad po to žaibo griaustinis ėmė ristis į mane. Vis galvojau, kad privalau liestis tik prie gumos, įsivaizdavau kai žaibas pataiko į dviračio metalą ir nuo smūgio mane nubloškia atgal. Dabar vis galvoju, kas būtų nutikę jei būčiau sustojus, palindusi po krūmais ir pradėjus verkti? O taip tikrai galėjo nutikti turint omeny mano drąsos dydį. Taigi, važiavau ir turėjau vienintelį tikslą - išvažiuoti iš miško į gyvenvietę. Ir išvažiavau. Gyva ir sveika. Laiminga ir patyrusi tokį nuotykį. Su daugybe minčių ir baimių. Baimių ateičiai. Net ir šiandien, praėjus dienai po viso to, aš biaju važiuoti pro tą vietą dviračiu, nes man atrodo, kad viskas gali pasikartoti ir šįkart mane gali tikrai nutrenkti. Keista, kad aš taip susijaudinau, nes tikrai esu patyrusi baisesnių dalykų ir visgi, man vis dar akyse blykčioja ta šviesa, tokia ryški, bet pamėkliška, tokia labai kraupi ir artima. Damn! Net ir tas garsas nepalieka manęs ramybėje.
Žinot, koks viso to moralas?
Mirtis šalia, nesvarbu, kad Tu jos neplanavai. Juk gerai pagalvojus, per varganus savo 15-ką gyvenimo metų aš vos porą kartų pati susipratau, kad galėjau žūti, o kiek buvo kartų, kai mane galėjo užklupti kažkokia nelaimė, bet neužklupo. O tie kartai visai šalia, nelaimės tyko.

1 pastebėjimai:

Jurgitukas rašė...

Siaubas ,vargsiuke,gerai ,kad viskas laimingai baigese..dabar suprantu kodel pasiulei paskaityt .... (hug)